Žodžiais neretai sunku išreikšti stipriausius ir svarbiausius žmogaus išgyvenimus. Kas po jais slypi geriausiai suprasti gali tik tas, kas pats yra kažko panašaus „ragavęs“. Šis atviras Gabrielės liudijimas tepadrąsins kiekvieną, kurį nuodija pagunda sustoti ir nuleisti rankas.

Mano gyvenime buvo daug stebuklų, tik aš jų nematydavau. Šiandien noriu pabandyti pamatyti ir pajusti Dievo buvimą jame, nes anksčiau nepriimdavau ir neprisileisdavau nieko – nei Jo, nei žmonių. Visus ir viską atstumdavau, elgiausi ir gyvenau kaip laukinis žvėris – pragare, vergijoje, kančioje ir skausme. Melavau, vogiau, žudžiau, prievartavau, paleistuvavau, garbinau stabus ir jais tikėjau, svaiginausi visais įmanomais būdais. Patekau į šėtono kalėjimą. Likau viena – sutrikusi, pasimetusi, pilna baimės ir nevilties. Tada norėjau pasitraukti iš šio gyvenimo, išnykti, nejausti būties skausmo ir beprasmybės, bet kažkodėl likau gyva. Nesupratau „kodėl“ tada, nesuprantu to ir dabar.

Buvo daug ir įvairių bandymų nustoti vartoti, tik aš vis kovojau. Galvojau, kad galiu nugalėti. Deja... Priėjau tokią ribą, kai pasijutau visiška bejėgė ir viduje tokia tuštuma, toks klaikus skausmas! Rodėsi, kad širdis sustos, kad išprotėsiu! Tada pirmą kartą, net pati to nesuvokdama, aš sėdėjau visiškai sugniuždyta ir prašiau: „Dieve, padėk. Aš daugiau nebegaliu.“ Ir manau, jog tai buvo mano kelio pradžia pas Jį, į gyvenimą, kuriuo einu iki šiol.

O kelias sunkus – daug išbandymų, kliūčių ir pagundos. Tas išlikęs vienišumo, nepasitikėjimo ir visagalybės jausmas. Tada atkrytis. Skausmingas, siaubingas! Vaiko nuotrauka ant sienos, mano Angelėlio, ir baimė prarasti tai, kas man šiame pasaulyje yra brangiausio.

Girdžiu, kaip tyliai viduj kas sakytų: „Nebijok. Nepasiduok“. Pirmą kartą kreipiausi pagalbos į žmones – į tuos, kurie šalia, į tuos, kurie tokie patys, kaip ir aš. Ir aš negalvojau, kas manęs laukia, nesvarsčiau, ar bus sunku ir kaip aš gyvensiu toliau. Aš tiesiog ėjau.

Sunkiai kėliausi, kritau, man skaudėjo, buvo baisu, aš nepasitikėjau, bet vis tiek ėjau. Ir einu toliau. Ir eisiu. Tik ne viena. O su tuo, Kurio aš nepažįstu, bet Kuris pažįsta mane, Kuris mane myli, Kuris visada buvo šalia. Su tuo, Kuris atleidžia, palaiko ir suteikia man laisvę. Su tuo, Kuris kenčia ir džiaugiasi kartu su manimi. Su tuo, Kuris dėl manęs paaukojo tai, kas Jam yra brangiausio.

Aš patyriau daug smurto, skausmo ir kančios. Sužeista, sudraskyta, apvogta, sumenkinta ir pažeminta atėjau pas Jį. O Jis savo mylinčia širdimi ir tvirtomis rankomis apkabino mane, pakėlė nuo žemės ir pasakė: „O dabar kelkis ir eik. Tau viskas atleista. Ir būk laiminga.“

Gabrielė