Jėzus nusileido į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir šeštadieniais mokė žmones. Jie labai stebėjosi jo mokslu, nes jo žodžiai dvelkė galybe.

Kartą sinagogoje buvo netyrojo demono dvasios apsėstas žmogus. Jis pradėjo garsiai šaukti: „Šalin! Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau iš Nazareto? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu toks: Dievo šventasis!“

Jėzus sudraudė jį: „Nutilk! Išeik iš jo!“ Nubloškęs jį į sinagogos vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs.

Visi nustėro ir kalbėjosi: „Kas tai per žodis: jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!“

Ir gandas apie jį plito visose aplinkinėse vietovėse.

Kiti skaitiniai: 1 Kor 2, 10-16; Ps 145

Dievas ateina į pagalbą mūsų silpnumui. Tas, kuris mus sukūrė iš žemės dulkių (plg. Pr 2, 7), gerai supranta, koks sunkus darbas žmogui yra „tikėti tą, kurį jis siuntė“ (Jn 6, 29). Tikėti taip, kad kasdienybėje būtų matyti tikėjimo vaisiai. Šiandien Evangelijos skaitinyje Dievas panaudoja šėtono darbus, kad apreikštų savo galybę Jėzuje ir sustiprintų mūsų tikėjimą.

Kafarnaumas – vienas mėgstamiausių Jėzaus miestų, įsikūrusių Tiberiados arba Galilėjos ežero pašonėje, „kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys“ (Mt 4, 13). Palyginti su Nazaretu, tai buvo didmiestis, kuriame klestėjo prekyba ir amatai, ypač žvejyba, pro čia ėjo pagrindiniai susisiekimo keliai. Būtent čia jis pasišauks pirmuosius apaštalus (plg. Lk 5, 1–11), čia jis apreikš save kaip Gyvybės Duoną (plg. Jn 6, 22–59), čia jis daugybę žmonių išvaduos iš jų negalių (plg. Lk 4, 40–41). Tai miestas, kuriame dygs pirmieji Bažnyčios daigai. Čia jis dažnai lankysis ir švęs tikėjimo pergalę prieš šėtono pinkles. O taip pat nepagailės ir aštrių žodžių (plg. Mt 11, 23; Lk 10, 15). Visa tai kiek vėliau.

Šiandienos Evangelija mums pasakoja Jėzaus misijos pradžią: ką tik Jono pakrikštytas Jordane, nusileidžiant Šventajai Dvasiai ir Tėvui prabylant iš dangaus, meldęsis dykumoje ir aplankęs gimtąjį Nazaretą, štai jis atkeliauja į Kafarnaumą. Ar čia taip pat gyventojai sutiks jį priešiškai? Šėtonas nerimauja, skuba užbėgti Jėzui už akių, prisistatydamas apsėsto žmogaus pavidalu. Tačiau situaciją diktuoja ne jis, o Dievo galybė: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Žmogus išvaduotas. Aplinkiniai nustebinti. Gandas apie nepaprastą įvykį ir nepaprastą žmogų netrukus plačiai paplinta. Tikrai Jėzuje turi veikti Dievo jėga, sutramdanti šėtoną vien tik ištartu žodžiu, nes pats žmogus išsivaduoti savo jėgomis negali. Gali tik jį prisišaukti.

Šiandien Evangelija pažymi Jėzaus pergalę prieš šėtoną, kuri bus atbaigta jo mirtyje ant kryžiaus ir prisikėlime iš numirusių. Šiandien iš kančių išvaduotas tik vienas žmogus, tačiau ta žinia tarsi ratilai vandenyje, pliumptelėjus į jį akmenukui, toli paskleidžia tikėjimo žinią. Pats Dievas apie save paliudija, kviesdamas į naują santykį, į tikėjimą, į išlaisvinimą. Jėzaus misija pildosi...

Nemanykime, kad išlaisvinimo žinia šiandien mažiau aktuali, nei Jėzaus laikais. Įvairaus plauko būrimo salonai, ekstrasensai, ezoterika, horoskopai ir kiti tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu „pakaitalai“ klestėte klesti, įvairiuose mūsų visuomenės sluoksniuose, tiesioginiais ar rafinuotais būdais pavergdami ne tik pavienius žmones, bet ir ištisas šeimas. Tačiau tai tebūnie egzorcistų darbas apie tai pasakoti. Mūsų darbas tebūnie tikėjimas Jėzaus Kristaus Gerąja Naujiena, kurią mums skelbia Evangelija, o taip pat ir apaštalas Paulius: „Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1,24). Tebūnie tikėjimas mums, kaip anuomet Kafarnaumo bei jo apylinkių gyventojams, sykiu ir Dievo dovana, kylanti iš nepaprastų Jo darbų mūsų kasdienybėje patirties!