http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/49688

„Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų“

2010-08-31
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 
Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų

Artėjant Švč. Marijos Gimimo šventei rugsėjo 8-ąją, leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ parengė spaudai nedidelę meditacijų ir maldų knygelę „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų“.  Leidinyje įvairių autorių tekstai ir maldos padeda atidžiau pažvlegti į Dievo Motiną – Nazareto mergaitę, tapusią žymiausia visų laikų moterimi. Skaitytojams pateikiame knygos įžangą.

Krik­ščio­niš­ko­jo dva­sin­gu­mo is­to­ri­jo­je Švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja bu­vo gar­bi­na­ma ne tik li­tur­gi­jo­je, bet ir skulp­tū­ro­je bei ta­py­bo­je, mu­zi­ko­je, gies­mė­se ir po­ezi­jo­je. Juk nė vie­na ki­ta mo­te­ris ne­bu­vo tiek vaiz­duo­ja­ma, tiek kon­tem­pliuo­ja­ma ir ap­dai­nuo­ta, nė į vie­ną ki­tą ne­bu­vo taip daž­nai krei­pia­ma­si už­ta­ri­mo, kaip į Ma­ri­ją iš Na­za­re­to! Gi­liai šak­nis Šven­ta­ja­me Rašte ir gy­vo­je Bažny­čios tra­di­ci­jo­je įlei­dęs pa­mal­du­mas į Švč. Mer­ge­lę Ma­ri­ją nė­ra ant­ra­ei­lis da­ly­kas, nes at­sklei­džia ti­kin­čių­jų ėji­mą link Die­vo ir Die­vo ėji­mą link kiek­vie­no žmogaus.

To­dėl Elz­bie­ta Ma­ri­ją ir pa­va­di­na „la­biau­siai pa­lai­min­ta iš vi­sų mo­te­rų“ ir „lai­min­ga įti­kė­ju­si, jog iš­si­pil­dys, kas Vieš­pa­ties jai pa­sa­ky­ta“ (Lk 1, 42. 45). Žodžiais „pa­lai­min­ta tarp mo­te­rų“ žy­dai pa­pras­tai iš­reikš­da­vo aukš­čiau­si­ą­jį laips­nį, tar­si sa­ky­da­mi „pa­lai­min­čiau­sia iš mo­te­rų“. Dau­ge­lio moks­li­nin­kų nuo­mo­ne, heb­ra­jiš­ko žo­džio ba­rak (lai­min­ti) šak­nis yra su­si­ju­si su žodžiu be­rekh (pa­lai­mi­ni­mas) ir taip su­sie­ja pa­lai­mi­ni­mą ir at­si­klau­pi­mą – ti­piš­ką Die­vo gar­bi­ni­mo bei pa­gar­bos Jam ak­tą.

Pa­lai­mi­ni­mas at­si­sklei­džia per gy­ve­ni­mą ir vai­sin­gu­mą (plg. Įst 24, 1–14). Ir iš tie­sų evan­ge­lis­to Lu­ko teks­te po pa­lai­mi­ni­mo Ma­ri­jai tuoj pat se­ka ir pa­lai­mi­ni­mas Sū­nui: „Ir pa­lai­min­tas ta­vo įsčių vai­sius!“ (Lk 1, 42). Ma­ri­ja yra gar­bi­na­ma bū­tent dėl to, kad yra mo­ti­na. Tai­gi tas pa­lai­mi­ni­mas at­ei­na iš Die­vo ir vėl į Jį su­grįž­ta pra­šy­mo už­tar­ti ir mal­dos for­ma. Ma­ri­ja yra pri­pa­žįs­ta­ma pa­lai­min­ta kaip mo­ti­na ir kaip ti­kin­čio­ji. Ji ne tik bu­vo pri­vi­le­gi­juo­tai iš­rink­ta, kad iš­si­pil­dy­tų slė­pi­nin­ga­sis, ją pa­lai­min­tą­ja pa­ver­čian­tis Die­vo pla­nas. Ji taip pat yra ir as­muo, ku­ris vi­sa sa­vo mo­te­riš­ka esy­be nu­si­len­kė Die­vo va­liai.

Kaip kiek­vie­nai žvaigž­dei, kad ji spin­dė­tų, rei­kia dan­gaus pla­ty­bių, taip ir Ma­ri­ja, kad at­si­skleis­tų jos tik­ra­sis di­din­gu­mas, tu­ri bū­ti su­gre­tin­ta su dau­gy­be mo­te­rų is­to­ri­jo­je. Vi­sų lai­kų ir vi­sų kraš­tų mo­te­rims Ma­ri­ja yra iš­ki­liau­sias pa­vyz­dys, nes pri­me­na ir su­stip­ri­na vi­sus kiek­vie­nos mo­ters šir­dy­je įdieg­tus tei­gia­mus bruo­žus. Ma­ri­jo­je tar­si veid­ro­dy­je kiek­vie­na mo­te­ris pa­ma­to tą Die­vo jai skir­tą pa­šau­ki­mą.

O Ma­ri­ja, sau pa­čiai at­sklei­džian­ti mo­te­riš­ku­mą, kar­tu ir žmo­ni­jai at­sklei­džia mo­te­riš­ką­ją Die­vo pu­sę. Jo­je ap­si­reiš­kia mo­te­riš­kie­ji Die­vo bruo­žai. Per Ma­ri­ją Die­vas iš­ta­rė „taip“ ir „amen“ mo­te­riš­ku­mui, am­žiams pa­vers­da­mas jį sa­vo ta­ber­na­ku­liu. Šven­to­ji Dva­sia ir Ma­ri­ja am­žiams ir to­bu­liau­siai įsi­kū­ni­ju­si mo­te­ris, yra be ga­lo pa­našios.

Jo­nas Pau­lius II įžval­giai yra pa­ra­šęs: „Ma­ri­jos gau­tos ma­lo­nės pil­nat­vė tuo pa­čiu me­tu reiš­kia vi­siš­ką to­bu­lu­mą to, kas yra bū­din­ga mo­te­riai, to, kas yra mo­te­riš­ka. Ir čia tam tik­ra pras­me už­čiuo­pia­me svar­biau­si­ą­jį da­ly­ką – mo­ters kaip as­mens oru­mo ar­che­ti­pą. Ma­ri­jos as­me­ny­je Ie­va vėl at­ran­da tik­rą­jį mo­ters, mo­te­riš­ko­sios žmo­ni­jos da­lies oru­mą. Šis su­vo­ki­mas nuo­la­tos tu­ri bū­ti gy­vas kiek­vie­nos mo­ters šir­dy­je ir for­muo­ti jos pa­šau­ki­mą bei gy­ve­ni­mą“ (apaš­ta­liš­ka­sis laiškas Mu­lie­ris dig­ni­ta­tem 5, 11).

Ne­at­si­tik­ti­nai Jė­zus ant kry­žiaus Ma­ri­ją pa­va­di­na ne mo­ti­na, bet mo­te­ri­mi. Gal­būt evan­ge­lis­tas tu­ri ome­ny­je Ie­vą ir nėš­čią mo­te­rį Ap­reiš­ki­me Jo­nui, Sio­no duk­rą – at­pirk­tų­jų tau­tos sim­bo­lį – ir ki­tą mo­te­rį – Baž­ny­čią, ku­ri, kaip ir Ma­ri­ja, yra Mer­ge­lė ir Mo­ti­na. Ši Kal­va­ri­jos „Mo­te­ris“ api­ben­dri­na ir iš­reiš­kia vi­sas šias fi­gū­ras.

Ma­lo­nės ir vi­di­nio at­si­da­vi­mo dė­ka Ma­ri­ja su tvir­tu ti­kė­ji­mu įvei­kia gy­ve­ni­mo prieš­ta­ra­vi­mus. Ji – stip­ri mo­te­ris, ge­rai ži­nan­ti, kas yra skur­das ir kan­čia, bė­gi­mas ir trem­tis (plg. Mt 2, 13–23). Tai žmo­gus, ge­ban­tis vi­siš­kai ir at­sa­kin­gai pri­im­ti Die­vo va­lią (plg. Lk 1, 38). Tai mo­te­ris, ku­ri klau­so­si Die­vo žo­džio ir juo gy­ve­na, ne­iš­puik­da­ma prieš ki­tas mo­te­ris. Ma­ri­ja – tai ne sa­vo die­viš­ką­jį Sū­nų pa­vy­džiai be­sau­gan­ti mo­ti­na, bet mo­te­ris, sa­vo po­el­giu ska­ti­nan­ti apaš­ta­lų ben­druo­me­nės ti­kė­ji­mą Kris­tu­mi (plg. Jn 2, 1–12). Jos kaip mo­ti­nos vaid­muo iš­au­ga ir Kal­va­ri­jo­je įgau­na vi­suo­ti­nu­mo lyg­me­nį. Tai mo­te­ris, mo­kan­ti pa­si­pik­tin­ti vi­suo­me­nė­je vyks­tan­čia ne­tei­sy­be ir prieš ją pro­tes­tuo­ti (plg. Lk 1, 51–53). Ji yra pir­mo­ji tarp Vieš­pa­ties nuo­lan­kių­jų bei ne­tur­tė­lių ir kar­tu vi­sa­dos yra ty­ra sa­vo jaus­mais ir min­ti­mis. Tai mo­te­ris, sa­vy­je su­de­ri­nan­ti iš pa­žiū­ros vie­nas ki­tam prieš­ta­rau­jan­čius da­ly­kus: skais­tu­mą ir mo­ti­nys­tę, iš­skir­ti­nu­mą ir pa­pras­tu­mą, švel­nu­mą ir tvir­tu­mą, skir­tin­gu­mą ir ben­drys­tę, ty­lu­mą ir užuo­jau­tą.

Šia kny­ge­le no­rė­tu­me pa­kar­to­ti se­ną, bet vis dar ak­tu­a­lią Kar­lo Ka­re­to (Car­lo Car­ret­to) pro­vo­ka­ci­ją. Jis tei­gia, kad „jei pa­sau­ly­je mo­te­rims ir eg­zis­tuo­ja koks nors pa­vyz­dys, tai yra Ma­ri­ja iš Na­za­re­to. Ši ne­pa­pras­ta mo­te­ris dar yra per­ne­lyg re­tai pri­si­me­na­ma. Dar ne­pa­kan­ka­mai bu­vo įsi­gi­lin­ta į jos „kaip šios že­mės mo­ters“, mū­sų se­sers eg­zis­ten­ci­ją, į jos lais­vę ir ne­pri­klau­so­my­bę, į jos sklei­di­mą­si die­na iš die­nos kas­die­ny­bė­je. Iki šiol bu­vo tik per­ne­lyg daug sen­ti­men­ta­lu­mo ar tuš­čio trium­fa­liz­mo!“

Ga­liau­siai ši kny­ge­lė ski­ria­ma ne vien mo­te­rims, nes mo­te­riš­ku­mas nė­ra vien mo­te­rų iš­im­ti­nė tei­sė. Jis yra bū­din­ga žmo­giš­kos bū­ty­bės su­de­da­mo­ji da­lis. Ma­ri­ja – mo­ti­na, su­ža­dė­ti­nė, se­suo, drau­gė – kiek­vie­nam pa­de­da su­vok­ti sa­vo kaip vy­ro ir kaip mo­ters vai­sin­gu­mą ir di­džiai gerb­ti bei ver­tin­ti abie­jų ly­čių ta­pa­ty­bę. Ma­ri­jos pa­vyz­džiu pa­si­rem­da­mi ir vy­rai ga­li at­ras­ti pri­ma­tą ir ra­my­bę, sa­vo vi­di­nį pa­sau­lį ir jaus­mus, mei­lę ir glo­bą, ti­kė­ji­mą ir tar­nys­tę, Slė­pi­nį ir kū­ry­bin­gu­mą. Be to, ap­mąs­ty­da­mi šiuos teks­tus, ir ku­ni­gai bei su­tuok­ti­niai yra ska­ti­na­mi la­biau ver­tin­ti mo­te­rų ap­skri­tai, sa­vo žmo­nų, sa­vo pa­gal­bi­nin­kių sie­lo­va­dos dar­buo­se, o taip pat ir vi­sos Baž­ny­čios bruo­žus. O tai jau nė­ra taip ma­žai!

Su­da­rė Lui­gi Gug­liel­mo­ni ir Faus­to Neg­ri

Iš italų kalbos ver­tė Ra­sa Va­buo­lai­tė


Katalikų pasaulio leidiniai