Per pirmąjį 2010-ųjų pusmetį, Vokietijos ir Amerikos politiniai lyderiai reikšmingai susikirto klausimu, kaip reaguoti į ekonomikos krizę. Jie pasiūlė skirtingus receptus. Dabar jau aiškėja pirmieji šio susidūrimo rezultatai, – „New York Times`e“ rašo Davidas Brooksas.

„Amerikiečiai teigė, kad krizė tokia sunki, jog vyriausybėms belieka skolintis milijardus, kad paskatintų ūkio augumą. Vokietijos vadovai argumentavo, jog trupučiuko trumpalaikio paskatinimo tai reikia, tačiau taikyti didelį stimulą būtų trumparegiška. 

Anot vokiečių, ko reikia, tai ne daugiau skolinimosi, o priemonių subalansuoti biudžetus ir atgaivinti pasitikėjimą“.

Iš dalies tą patį Lietuvai siūlo ir Andrius Kubilius – subalansuoti finansus, taupyti. Šiuo atžvilgiu šveicarų dienraščio „Neue Zürcher Zeitung“ bendradarbis Rudolfas Hermannas, rašydamas iš Vilniaus, ir klausia, ar „jau pusantrų metų valdanti ministro pirmininko Kubiliaus vidurio dešinės vyriausybė daro tai, ką reikia, kad krizė būtų ne per ilgiausiai laukiant įveikta?

Taip, – atsako Vytas Gruodis, jau keliuose postuose tarnavęs Lietuvos valstybei, buvęs prezidento patarėjas, dabar auklėjantis būsimus ekonomistus „Baltic Management“ institute (BMI). Anot jo, Kubilius su savo diržų suveržimo programa žengia teisingu keliu, tik jis nesugeba to kaip reikiant komunikuoti, o tai jau blogai.

Be to, gal buvo veikiama truputį per ūmiai, vienu ir beveik tuo pačiu metu keičiant net tris iš keturių pagrindinių mokesčių. Tai verslo pasaulyje pasėjo netikrumo jausmą ir pakirto pasitikėjimą vyriausybe“, – rašo, remdamasis V. Gruodžiu, Ciuricho laikraščio korespondentas.

Bet jei Lietuvoje ginčai vyko tarp vyriausybės ir jos priešininkų, dažniausiai neturėjusių pasiūlymų, kokiu kitu kursu pasukti valstybės vairą, tai Šiaurės Atlanto erdvėje, kaip toliau rašė „New York Times`e“ Davidas Brooksas, „debatai“ irgi „tapo aštrūs.

Amerikiečiai ekonomistai kaltino vokiečius politikus rizikuojant ilga depresija. Vokietijos ūkio ministras Wolfgangas Schauble atskirto: „vyriausybės neturėtų priprasti prie skolinimosi kaip greito būdo paklausai sužadinti“.

Kiekvienu atveju abi šalys pasuko skirtingu keliu. Pasak Čikagos universiteto ekonomisto Gary`io Beckerio, amerikiečiai pasiskolino pinigų, tolygių šešiems procentams savo BVP, bandydami paskatinti ūkio augimą. O vokiečiai išleido tik apie pusantro procento savo BVP ūkiui stimuliuoti.

Taigi susidarė lyg ir natūralus eksperimentas. Kam pasisekė geriau?

Pirmieji duomenys rodo, kad vokiečiams. Amerikiečių priemonių paketas turėjo sukurti „atsigavimo vasarą“, kaip teigė B. Obamos vyriausybės pareigūnai. Naujų darbo vietų turėjo susikurti po pusę milijono kas mėnesį. Vietoj to, ekonomika vos vos kruta.

Vokietijos ekonomika, priešingai, auga devyniais metiniais procentais (šito tempo, be abejo, nebus galima išlaikyti).

Nedarbo lygis Vokietijoje sumažėjo iki lygio, buvusio prieš krizę.

Aišku, vieno ketvirčio rezultatai – ne galutinis įrodymas. Į lygtį įeina ir kiti faktoriai. Pvz., Vokietija kyla iš dalies todėl, kad Amerika skolinasi. Iš esmės mes, amerikiečiai, skolinomės iš savo vaikų, dalį tų pinigų išleidome pirkdami vokiškas mašinas bei stakles ir taip įdarbinome Vokietijos darbuotojus, – rašo D. Brooksas ir tęsia:

Tačiau viena esminė tiesa tai aiški: stimulo dydis nėra lemiamas faktorius sprendžiant, kaip greitai šalis išbris iš nuosmukio. Jungtinės Valstijos užsimojo plačiai, tačiau brenda po truputį. Vokiečiai užsimojo silpnai, bet kapstosi labai gražiai.    

Ekonomika negalima groti kaip fortepijonu – užgauk fiskalinį klavišą čia ir suskambės graži darbo vietos kūrimo gaida ten. Ne, ekonominė vadyba panašesnė į vaikų auklėjimą.  

Jei įdiegi geras vertybes ir sukuri saugų klimatą, tai paslaptingu būdu, kurio niekada nesuprasi, rezultatai dažniausiai bus geri.

Svarbiausia čia – neapsirikti dėl pagrindų. Vokiečiams einasi geriau, nes per paskutinį dešimtmetį jie neapleido pagrindų, o amerikiečiai – juos pamiršo.

Padėtį galima apibūdinti taip. Vokietijos politikai paveldėjo tam tikrą ekonomikos modelį, pagrįstą konsensusu. Šis modelis turi privalumų. Jis skatina laipsnišką inovaciją – tokią, kokia, pvz., naudinga metalurgijoje. Bet jis turi ir minusų, nes kartais veda prie sąstingio ir didelio nedarbo.   

Per pastaruosius keletą metų vokiečiai pakankamai gerai išnaudojo savo modelio privalumus, skatindami pagrindinius tyrimus ir darbuotojų mokymus. Jie taip pat stengėsi sumažinti minusus. Kaip neseniai rašė tinklalapis „e21“, vokiečiai sumažino darbo rinkos reguliavimą, padidino atlyginimų lankstumą ir ėmėsi stiprių priemonių biudžetui subalansuoti.

Jungtinėse Valstijose politikai paveldėjo kitokį modelį. Jis irgi turi privalumų – pavyzdžiui, skatina revoliucinę inovaciją, kokia naudinga Silicio slėnyje. Bet turi ir tam tikrų neigiamybių – pavyzdžiui, skatina per didelį vartojimą ir trumpalaikės perspektyvos mąstymą.  

Per pastarąjį dešimtmetį amerikiečiai politikai beveik nieko nedarė, kad maksimizuotų savo modelio privalumus ar spręstų jo problemas. Atvirkščiai, jie trumpalaikio galvojimo problemas tik pasunkino, laikydamiesi tokios pinigų, biudžeto ir būsto įsigijimo politikos, kuri tik skatino skolinimąsi ir vartojimą.

Valstybių augimą ir smukimą sąlygoja jų kultūros ir institucijų stiprybių sąveika. Nepaisant normalių trūkumų, Vokietijos valdančiosios institucijos veikė pakankamai gerai, kad pradėtų ir įgyvendintų skausmingas, tačiau būtinas reformas.

Jungtinės Amerikos Valstijos turi nepaprastai kūrybingą kultūrą, tačiau šiuo metu Amerika yra instituciškai silpna, nes joje politinis susiskaldymas neleidžia mąstyti ir priimti sprendimų ilgalaikės perspektyvos požiūriu, o telkiamasi tik į pataisas ateinančiam mėnesiui ar ateinančiam ketvirčiui.

O reikia imtis fundamentalių reformų. Trūkumai akivaizdūs, juos reikia šalinti naujais, įprastinį galvojimą pralaužančiais būdais.

Tai jau vyksta Britanijoje, kur centro dešinės valdžia suvaldo vyriausybę, per daug paleidusią vadeles. Tai vyksta ir Švedijoje bei kitose konsensusu paremtose šalyse, kur taip akcentuojamas nuoseklus, toli į ateitį žiūrintis mąstymas“.

Taip „New York Times“ rašo Davidas Brooksas, siūlydamas reformuotis ir Amerikai. Ir nors jis nemini įsakmiai Lietuvos ir kitų į ją panašių šalių, tai, kad reikia rimtai galvoti apie savo tėvynės ateitį, turėtų būti – ir yra – akivaizdu ir mums, lietuviams.