Slavoj Žižek. Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą: esė. Iš anglų kalbos vertė Edgaras Klivis, Audronė Žukauskaitė, Nida Vasiliauskaitė. – Kaunas: Kitos knygos, 2010. – 200 psl.

Slavojus Žižekas (g. 1949, Liublijanoje) – daugelio Europos ir JAV universitetų vizituojantis profesorius, Hegelio ir Lakano psichoanalizės tradicijos tęsėjas, radikalus šiuolaikinio postmodernaus kapitalizmo kritikas. Savo tekstuose drąsiai ir kontroversiškai interpretuoja ne tik ideologiją ir politiką, bet ir populiariosios, vizualinės kultūros fenomenus.

Šiose penkiose ese, skirtose pasauliui po 2001 m. rugsėjo 11-osios, autorius ironizuodamas aptaria ne tik konformistiškų JAV bei kitų Vakarų šalių politikų, bet ir intelektualų, tradicinės kairės reakciją į šią teroristinę katastrofą. Knyga pirmą kartą išleista 2002 m.

***

S. Žižeko knyga „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“ brėžia svarbiausias pasaulio vystymosi trajektorijas

Kairysis postmodernizmo filosofas Slavojus Žižekas (g. 1949 m. Liublianoje) laikomas vienu originaliausių ir populiariausių šių dienų mąstytojų. Paradoksalu, bet XX a. Vakarų sistemai sutriuškinus komunizmą, slovėnų komunistų sūnus tapo itin mėgiamas Vakarų intelektualų ir akademinio jaunimo sluoksniuose. Lyg koks popmuzikos dievaitis jis keliauja per intelektualų susibūrimo vietas ir visur surenka tūkstantines dėmesingų klausytojų minias. Aštrūs, kontraversiški, politiškai angažuoti S. Žižeko pasisakymai, užburiantys netikėtais minties posūkiais bei radikaliais teiginiais, tapo savotiška šiuolaikinės kairiosios minties klasika.

Kuo paaiškinti tokį fenomenalų S. Žižeko populiarumą? Visų pirma, idėjiniu kairiojo diskurso vakuumu, atsivėrusiu XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje. Slovėnų filosofas tuo metu tapo bene vieninteliu viešuoju intelektualu, savo kalbose drąsiai cituojančiu ne tik savo mokytoją prancūzų psichoanalitiką Jacques'ą Lacaną, bet ir istorijos šiukšlynan bandomą išmesti vokiečių mąstytoją Karlą Marxą.

Tačiau didžiausias S. Žižeko fenomeno mįslės įminimas slypi postmodernistinėje jo kalbos manieroje, gebėjime išprovokuoti, sudominti bei užburti visko mačiusią ir girdėjusią auditoriją. Jis sugeba vienu metu įsikūnyti ir į viduramžių išminčiaus, ir į XXI a. televizijos šoumeno vaidmenį, be jokių ceremonijų trindamas ribas tarp aukštosios ir masinės kultūros, tame pačiame sakinyje akimirksniu peršokdamas nuo S. Kierkegaard‘o prie M. Gibsono.

Ne ką mažiau jis žavi ir milijoninius savo knygų skaitytojus. S. Žižekas yra išleidęs daugiau nei 50 knygų, kuriose patraukliai rašo apie kiną, operą, religiją, šiuolaikinę kultūrą, Irako karą, seksą ir Leniną. Tačiau nepaisant itin plataus interesų rato, jis lieka ištikimas sau ir be paliovos aršiai kritikuoja postmodernųjį arba kultūrinį kapitalizmą, kuris dažnai vadinamas pastarųjų dešimtmečių „žmonijos maru“.

Nors Lietuvos skaitytojams S. Žižekas, be abejo, yra žinomas, tačiau leidėjai jų anaiptol nelepino. Iki šiol lietuvių kalba buvo išleista vos viena slovėnų postmodernisto knyga – filosofijos darbų rintinė „Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano“ (sudarė ir vertė Audronė Žukauskaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005). Ir štai dabar mus pasiekė antroji jo knyga lietuviškai – iškart po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių parašytas ir 2002 m. išleistas esė rinkinys „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“.

Atrodo, kad 2001 m. rugsėjo 11-osios (amerikiečių pervadintos į trupmeną 9/11) įvykiai jau yra išnagrinėti iki pačių menkiausių smulkmenų, tačiau jų tyrimas aplipo pačiomis fantastiškiausiomis sąmokslo teorijomis ir virto neišpainiojamai susiraizgiusiu faktų, versijų bei tokių teorijų gniužulu. 9/11 precedentas ir toliau kaitina žmonijos kraują detektyvine prasme, tačiau S. Žižekui toks klausimas – kas konkrečiai susprogdino Pasaulio prekybos centro dangoraižius – nelabai rūpi. Jam rūpi daug platesnė ir svarbesnė problema – kas nutiko pasauliui, kad jame tapo įmanomi tokie teroro aktai?

Į šį klausimą autorius atsako itin netikėtai ir paradoksaliai. Jo manymu, 9/11 įvykiai buvo natūrali Vakarų pasaulio vystymosi išdava: „Tikroji grėsmė ateina ne iš išorės, ne iš fundamentalisto Kito, bet iš vidaus – dėl visko kaltas mūsų abejingumas ir moralinis silpnumas, aiškių vertybių ir tvirtų įsipareigojimų netektis, pasišventimo ir pasiaukojimo stoka. Kas, jei tikrasis šio „karo“ tikslas esame mes patys, mūsų pačių ideologinė mobilizacija prieš Veiksmo grėsmę?“.

Taip manydamas, autorius nė kiek nesimpatizuoja kitai pusei – tikriems ar tariamiems Vakarų sistemos priešams, ir nė nebando griebtis kompromiso teigdamas, kad kaltė yra bendra (kalti teroristai, bet iš dalies kalti ir amerikiečiai). Jis parodo, kad šios dvi pusės iš tiesų nėra priešingos; kad jos priklauso tai pačiai ideologinei priešpriešų erdvei – terorizmas neįmanomas be globalaus vakarietiško kapitalizmo, ir atvirkščiai.

S. Žižekas pabrėžia, kad visos pagrindinės sąvokos, kuriomis mes apibūdiname šiandieninį pasaulio konfliktą – „karas su terorizmu“, „demokratijos kova prieš diktatūrą“, „žmogaus teisių plėtra“ ir t.t., – yra klaidingos ir tik trukdo suvokti realią padėtį. Autoriaus nuomone, visa Vakarų visuomenė yra uždaryta ne tik riboto, bet ir klaidingo pasirinkimo „demokratija ar fundamentalizmas“ kalėjime, todėl tikroji Vakarų problema, S. Žižeko manymu, yra ne „fundamentalizmas“, bet greičiau pati demokratija – tarsi vienintelė alternatyva „fundamentalizmui“.

Tokiu būdu autorius tarsi siūlo „trečiojo kelio“ alternatyvą – nesitapatinti nei su vienais, nei su kitais, nes „pasirinkimas tarp Busho ir Bin Ladeno nėra mūsų pasirinkimas; jie abu yra prieš mus“.

Penkių esė rinkinys „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“ pasirodė prieš aštuonerius metus, tačiau vėlesni pasaulio įvykiai (gilėjantis pasaulio susiskaldymas, nesibaigianti antiteroristinė kampanija, kruvini Irako bei Afganistano karai) tik padidino autoriaus įžvalgų vertę. S. Žižekas ir toliau išlieka bene pats įžvalgiausias mąstytojas, nubrėžęs itin tikslias ir tolimas pasaulio vystymosi trajektorijas – vis smarkiau eskaluojamą priešpriešą tarp demokratijos ir fundamentalizmo, tarp Vakarų ir Rytų, tarp krikščionybės ir islamo, tarp „mūsų“ ir „kitų“...

Knygos ištraukos:

***

Brolių Wachowski‘ų hitas Matrica (Matrix, 1999) privedė šią logiką iki kraštutinumo: materiali realybė, kurią visi patiriame ir matome aplinkui, pasirodo esanti virtuali, kuriama ir koordinuojama gigantiško megakompiuterio, su kuriuo visi esame susieti; kai pagrindinis veikėjas (kurį vaidina Keanu Reevesas) atsibunda “tikroje realybėje”, jis mato apleistą peizažą, užterštą sudegusiais griuvėsiais – tuo, kas liko iš Čikagos po globalaus karo. Pasipriešinimo vadas Morfėjus ironiškai pasisveikina: “Sveiki atvykę į tikrovės dykumą”. Argi ne kažkas panašaus nutiko New Yorke Rugsėjo 11-ąją? Jo gyventojai atsidūrė “tikrovės dykumoje” – mums, sugadintiems Holivudo, šis peizažas bei griūvančių bokštų kadrai galėjo nebent priminti labiausiai kvapą gniaužiančias scenas iš katastrofų filmų. Būtent toks ir yra loginis paaiškinimas, kodėl atakos dažnai lyginamos su Holivudo katastrofų filmais: neįmanomybė, kuri įvyko, buvo fantazijos objektas, taigi tam tikru mastu Amerika gavo tai, apie ką fantazavo, ir tai buvo didžiausias siurprizas.

***

Tai reiškia, jog regimybės ir Tikrovės dialektikos negalima redukuoti į elementarų faktą, jog mūsų kasdienių gyvenimų virtualizacija, potyris, jog gyvename vis labiau ir labiau dirbtinai sukonstruotame pasaulyje, sukelia neatremiamą poreikį “sugrįžti prie Tikrovės”, atgauti tvirtą pamatą kokioje nors “tikroje realybėje”. Tikrovė, kuri sugrįžta, turi (dar vienos) regimybės statusą: būtent todėl, jog ji yra tikra, t. y. remiantis jos trauminiu/ekscesyviu pobūdžiu, mes negalime jos integruoti į (tai, ką patiriame kaip) mūsų realybę, ir todėl esame priversti patirti ją kaip košmarišką reginį. Būtent toks ir buvo dėmesį prikaustantis PPC griuvimo vaizdas: vaizdas, regimybė, “efektas”, kuris, tuo pačiu metu, pateikė “patį daiktą”.

apie Afganistano karą

Šiam požiūriui antrina ir dešiniojo sparno komentatoriai, tokie kaip George‘as Willis, tuojau pat paskelbę pabaigą Amerikos „atostogoms nuo istorijos“ – neatlaikęs akistatos su realybe griūva liberalios, tolerantiškos laikysenos bokštas ir į tekstualumą orientuoti kultūros studijų žaidimai. Dabar mes priversti kirsti atsakomąjį smūgį, susidurti akis į akį su tikrais priešais tikrame pasaulyje... Tačiau kam tą smūgį kirsti? Ką bepasirinktume, taikinys visada bus ne tas ir neatneš mums pilno pasitenkinimo. Juoką kelianti Amerikos ataka prieš Afganistaną būtų kaip tik tinkamas pavyzdys: jei didžiausia pasaulio galia bombarduoja vieną iš vargingiausių šalių, kurioje valstiečiai nederlinguose kalnuose vos suduria galą su galu – argi tai ne kraštutinis impotento vaidybos atvejis? Kita vertus, Afganistanas yra idealus taikinys: šalis, virtusi griuvėsiais, neturinti jokios infrastruktūros, per paskutiniuosius du dešimtmečius periodiškai nusiaubiama karų... Negali neįtarti, kad Afganistanas buvo pasirinktas dėl ekonominio išskaičiavimo: atrodo visai protinga išlieti savo pyktį ant šalies, kuri niekam nerūpi ir kur nėra, ką sugriauti. Deja, Afganistano pasirinkimas negali nepriminti anekdoto apie pamišėlį, ieškantį pamesto rakto po gatvės žibintu; paklaustas, kodėl ieško būtent čia, nors raktą pametė kažkur tamsiame kampe, jis atsako: „Bet ryškioje šviesoje lengviau ieškoti!“. Argi ne ironiška, kad dar prieš Jungtinių Valstijų bombardavimą visas Kabulas atrodė kaip Manheteno centras po Rugsėjo 11-osios? Taigi, tikrasis „karo su terorizmu“ tikslas – įteigti mums tariamai tvirtą įsitikinimą, kad niekas iš tikrųjų nepasikeitė.