Patriarche Scola, Riminio susitikimas skatina mūsų širdis trokšti didelių dalykų; tačiau postmodernus žmogus, paveiktas sekuliarizmo, laicizmo, – ar gali iš tiesų trokšti Dievo?

Žmogaus troškimas, – atsako Venecijos patriarchas, pasibaigus vienam iš Riminio mitinge vykusių pasaulėžiūrinių renginių, sutraukusių tūkstančius žmonių, – yra siekis pristatyti visą savąjį „aš“ pasauliui. Galime susipančioti, siekdami klaidingų tikslų, tačiau, kaip rašė Augustinas: „Tu mus sukūrei ir mūsų širdys nenurimsta, kol nepasineria į tave.“ Širdis yra tinkamas žodis troškimui išreikšti: leidžia mums su meile atsisukti į tai, kas mums nepriklauso, į „didžius dalykus“, ir nieko nėra didingesnio už Dievą tuo atžvilgiu, kad nerandame ramybės, kol nepasineriame į Jį. Kiekvienas kitas troškimas, kuris sukasi aplink žmogiškos patirties kasdienybę, – troškimas sveikai gyventi, mylėti ir būti mylimam, plėsti miestą – kreipia „labiau į ten“.

Judėjų-krikščionių tradicija yra Europos Sąjungos faktiškai atmesta; Italijoje kartkartėmis atsinaujina karai dėl kryžių buvimo mokyklų auditorijose. Visuomenei – kaip kadaise buvo pasakyta – Dievas yra miręs?

Dar prieš penkiolika metų buvo kalbama apie Dievo užtemimą, tačiau postmodernybėje, kuri atsivėrė sugriuvus sienoms, keliamas nebe klausimas: „Ar Dievas yra?“, tačiau: „Kaip sužinoti apie Jį?“ Kalbant apie Dievą postmoderniam žmogui iškyla klausimas, ar egzistuoja artimumas su Juo. Aš manau, kad įsitikinimas, jog Dievas leidosi būti pažintas ir liko artimas, nes Jis pritarė žmonių istorijai, egzistuoja Vakarų mentalitete. Dėl to vėl suklesti supratimas, pagal kurį Dievas, kuris dalyvauja istorijoje, tebesiunčia žinias apie savo buvimą tarp mūsų. Karolis Wojtyla sakydavo: „Vis dėlto egzistuoja tai, kas gali būti pavadinta bendra žmonijos patirtimi.“

Taigi įmanoma kalbėti apie Dievą ir politikoje?

Politikas – kaip ir visi – turi vengti stabų vaikymosi. Eliotas sakė, kad žmonės taip patiki iliuzija esantys pajėgūs sukurti tobulas sistemas, kad jiems nepavyksta padaryti jų gerų.

Federalizmas irgi yra tarp jų?

Federalizmas yra geras dalykas, jei tai metodas, nes tokiu būdu negriauna vienybės šalyje, o stiprina ją. Tačiau reikia patikrinti: metodas veiksmingas, jei leidžia ekonomikai pasiekti geriausių rezultatų minimaliomis išlaidomis ir jei gerbia teisingumo kriterijus. Šiaurė negali augti Pietų sąskaita, jei Pietūs patiria nuostolį, tačiau lygiavos propagavimas dažnai išprovokuoja neteisingumą.

Ar imigrantų išsiuntimas irgi yra neteisingumas?

Paulius VI apibūdino Bažnyčią kaip etninę rasių visumą: priimti – tai mūsų pareiga, tačiau šioje srityje yra bent trys svarbūs dalykai. Be to, kad Bažnyčia praktikuoja artimo meilę, egzistuoja institucijos, kurios turi duoti atsakymą į šį fenomeną, atsakymą, kuris turi būti europietiškas ir numatytų apribojimus. Vengiame susikirtimų tarp griežtųjų ir gerųjų: vyriausybės atsakomybė yra objektyvi, taip kaip Carito pareiga rūpintis visais – ir pabėgėliais, atsižvelgiant į įstatymus. Trečias dalykas yra piliečių visuomenė, dar stipri ir gyvybinga, nesvarbu, ką sako politologai. Italijos pilietinė visuomenė viena turtingesnių ir darnesnių Europoje: būtent čia turi prasidėti integracija.

Jei viskas taip paprasta ir aišku, kodėl mums nepavyksta „trokšti didelių dalykų“?

Pagrindinis dalykas tas, kad mūsų epocha yra padalyta tarp psichologinio ir socialinio individualizmo, kuris sukelia daugybę padarinių, ir tai žmonių ryšius daro vis trapesnius, ypač kalbant apie gyvybės svarbos perteikimą iš kartos į kartą. Postmoderniame pasaulyje individualizmas yra suprantamas neutraliai – nei blogas, nei geras, o kaip mechaniškas ir užvaldantis dėmesys vien tik žmogaus kaip autonomiško ir atskiro objekto vertei.

Kokios šio reiškinio socialinės pasekmės?

Faktas, kad Vakaruose gyvenimo trukmė pailgėjo ir per trumpą laiką atsitiko taip, kad vaikas virto subjektyviu siekiu, ir tai pertvarkė žmonių savęs suvokimą: asmuo nebesijaučia pakviestas būti kartų grandinės dalimi, tačiau visų pirma siekia realizuoti save, savo tikslus; nebesijaučia esąs įaustas į užduočių ir pareigų audinį, tačiau į norų ir troškimų kasdienybę.

Šeimų daugėjimas padėtų užpildyti spragą?

Mintis, kuri slypi už šeimų skaičiaus daugėjimo, atstovauja šventai instancijai: arba šalis nusprendžia kurti išties toliaregišką šeimų politiką, arba mes liksime atsakingi už labai pavojingą socialinį nuosmukį, nes šeima remiasi santuoka tarp vyro ir moters, kuri yra atvira gyvybei – tai yra pagrindas atkurti šalį. Žinoma, aukštuomenės griūtis atskleis individualizmo tuštybę, ir tai bus ypač ryšku šalyje, kur įsigalios Dievo, esančio su mumis, artimumas. Tai suklestėtų kantriai atkuriant gerus santykius ir dorovingas praktikas. Nepadės graudžios raudos, reikia liudijimų, kurie pažadintų Dievo ilgesį – šventumą. Bažnyčia – peržengusi savo žmogiškus ribotumus – yra liudytojų tauta.

Ar politikoje dalyvaujantys katalikai, kurie kovoja skirtinguose frontuose, gali siekti didelių dalykų kartu?

Pastaruosius 6–7 metus, po didelių Jono Pauliaus II pastangų ir Benedikto XVI Bažnyčios apmąstymų, situacija Bažnyčios viduje yra daugiausia orientuota į vienybę. Vienybė yra, tik keičiasi požiūris į katalikų dalyvavimą politikoje. Tačiau kas įsipareigoja politikoje, turi parodyti, kad tikėjimas į Dievą daro įtaką ir jų kasdieniam gyvenimui, pradedant seksualumo klausimais iki pliuralistinės visuomenės kūrimo, bioetikos – temų, kurios spręstinos atsižvelgiant į kitus dalykus, kurie gyvuoja pliuralistinėje visuomenėje. Čia turi prasidėti nauja politinių įsipareigojimų era, kaip tikisi popiežius ir kardinolas Bagnasco. Reikia mažiau suaugusių Mišių ministrantų prie altoriaus, o daugiau sąmoningų tikinčiųjų, įprasminančių savo tikėjimą politiniame, ekonominiame ir socialiniame mūsų šalies gyvenime.

Paolo Viana

Parengta pagal Avvenire.it

Bernardinai.lt