Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis pats stovėjo prie Genezareto ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.

Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.

Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“.

Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.

Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“

Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai.

O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“.

Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.

Kiti skaitiniai: 1 Kor 3, 18–23; Ps 24

Evangelijos skaitinį komentuoja s. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI

Pašaukimas – tai slėpinys, kuris be išimties paliečia kiekvieną krikščionį. Ir ne tik...

Evangelija pasakoja, kaip tas pats Jėzus, kuris neseniai vaikščiojo gydydamas ir guosdamas ligų bei visokių negandų prislėgtus žmones ir tuo būdu pasėdamas jų tikėjimą taip, kad ištisos minios veržėsi prie jo, nes tikėjosi išgirsti gyvybę nešančius žodžius, šiandien žengia dar vieną žingsnį. Tai žingsnis į glaudesnį – asmeninį – santykį su Dievu, be kurio neįmanoma krikščionybė...

Atsiliepdamas į minios poreikį išgirsti „žodį su valdžia ir galia“ (plg. Lk 4, 36), Jėzus įlipa į čia pat, ežero pakrantėje, stovinčią valtį, kuri buvo Simono. Tikrai turėjo būti susirinkusi didžiulė minia, jei reikėjo pasinaudoti tokia „įgarsinimo priemone“ – nuo vandens gerai sklinda garsas. O Jėzui svarbi ne tik minia, bet ir Simonas, kurio uošvės išgydymą mes gerai prisimenam. Panašu, kad po šio išgydymo viskas namuose stojosi į savo vietas: moterys triūsia namuose, o jis, šeimos galva, imasi kasdienio savo verslo – žvejybos. Juk negalima ištisas dienas sekioti paskui pranašą iš Nazareto, o poreikio kaip ir nebėra... Gal tas įvykis taip ir būtų nugrimzdęs praeitin, jei ne tas netikėtas susitikimas: Jėzus pats pas jį ateina ir paprašo patarnavimo – atsiirti su juo mažumėlę nuo kranto, kad galėtų mokyti susirinkusius žmones. Simonas darsyk girdi Žodį... Galiausiai Jėzus taria Žodį jam asmeniškai: „Irkis į gilumą“. Pataiko tiesiai į „dešimtuką“ – Simono širdis pilna kartėlio dėl nenusisekusios žvejybos: „Mokytojau, mes kiaurą naktį vargę nieko nesugavome...“; Jėzus tai žinojo. Ir jam tai svarbu. Galbūt Simonui niekada nešovė į galvą dalytis su kuo nors savo atsakomybe, savo vargais ir rūpesčiais, bet Jėzus pasinaudoja proga duoti dar vieną ženklą jo tikėjimui. Tarsi užbėgdamas įvykiams už akių, Simonas ištaria: „... bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Simonas prisimena uošvės išgydymą, jis žino Jėzaus žodžio galią, ir tai paskatina jį pasielgti taip, kaip nė vienas žvejas nesielgtų: jei jau per naktį niekas neužkibo, tai ryte juo labiau neverta mesti tinklų. Nebent tik dėl Jėzaus Žodžio...

Žūklė šįsyk pranoko bet kokius lūkesčius: ne tik Simono, bet ir bendrų valtis „kone skendo“ nuo žuvų gausos. Kiekvienas žvejas pasakys – tai stebuklas! Evangelija, užbėgdama įvykiams už akių, Simoną pavadina Petru – taip, tai tas pats Petras, Uola, ant kurios turės būti pastatyta Bažnyčia, ir pragaro vartai jos nenugalės (plg. Mt 16, 18). Nuo šio stebuklo prasideda dvidešimtį amžių skaičiuojanti Bažnyčios istorija. Nuo čia prasideda Petro, apaštalo, ir pirmojo popiežiaus pašaukimo istorija. Taip pat ir kitų dviejų Bažnyčios šulų – Jokūbo ir Jono. Nuo čia pradeda burtis pirmieji Jėzaus sekėjai ir mokiniai – ne tos minios, kurios sekiojo paskui Jėzų tik tol, kol turėjo kokį nors poreikį, o paskui grįždavo prie savo įprasto gyvenimo, panašiai kaip Simonas Petras prieš tai. Jėzus atėjo į šių trijų vyrų „sritį“ – į jų amatą, kur jie jautėsi stipriausi, geriausiai nusimaną, ir iš ko maitinosi, ir pasirodė kaip „jų srities“ Viešpats. Jis prabilo į juos taip subtiliai ir intymiai, atliepdamas į tai, kuo jie niekada su niekuo nesidalino... „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ – tai galutinis Žodis, apibrėžiantis naują santykį su Jėzumi iš Nazareto. Taip pat ir Petro bei jo bendrų misiją.

Kiekvienas yra kviečiamas į tokį santykį su Viešpačiu – ne anonimiškai, kaip vienas iš minios, sekantis paskui Jį tik tol, kol įdomu arba ko nors reikia (pavyzdžiui, sakramentų, kad viskas būtų „sutvarkyta“ – dėl visa ko). Jis nori asmeninio santykio, dialogo, bendradarbiavimo, netgi prisirišimo, nes Jis yra Meilė (plg. 1 Jn 4, 8). Todėl Jis prabyla į mus labai asmeniškai ir intymiai – mūsų „srityje“ ir mūsų skausmuose bei nusivylimuose. Tik ar mes norime išgirsti Jo kvietimą ir atsiliepti, ar mes paliekame vietos stebuklui savo kasdienybėje – tai jau priklauso nuo mūsų. Teišsipildo Dievo troškimai, pranokstantys mūsų troškimus, mūsų gyvenime!

Bernardinai.lt