Istorikai ilgą laiką ginčijosi dėl lietuvių kariuomenės manevro Žalgirio mūšio metu. Viena iš versijų, kurią bandyta sumenkinti lietuvių indėlį, buvo ta, jog lietuviai paprasčiausiai išsigando, pakriko ir bėgo. Paskui šiaip ne taip įveikė baimes ir grįžo į mūšio lauką. Visgi daugiau pagrindo teigti, kad lietuvių „bėgimas“ buvo gudrus taktinis manevras, kuris suklaidino priešininkus ir padėjo laimėti svarbų mūšį.

Nors Izmyras, kur kovoja lietuviai krepšininkai, toli nuo Žalgirio mūšio vietos, tačiau tai, ką matėme per pastarąsias tris lietuvių rungtynes, tikrai privertė prisiminti prieš 500 metų vykusį mūšį. Tris kartus matėme labai panašų scenarijų – į priekį toli išsiveržę priešininkai, pergalingi jų  veidai ir netikėtai galingas „sugrįžimas“ bei pergalė.

Rungtynėse su Kanada toks scenarijus atrodė pavojingu slydinėjimu ant bedugnės krašto. Rungtynėse su ispanais jis priminė Fenikso atgimimą iš pelenų. Stebint kovą su prancūzais, matant, kaip atsilikinėjame 15 taškų, jau net nebebuvo neramu. Telaukiau tos akimirkos, kai lietuviai apsisuks ir sutriuškins nuo tariamos sėkmės apsvaigusius prancūzus.

Ar tai tikrai naujoji Lietuvos komandos taktika, kurią ši naudoja sąmoningai? Tikrai nemanau. Beje, per aštunfinalį, kuriame veikiausiai žaisime su Puerto Rikos komanda, norėtųsi kiek kitokio scenarijaus – lietuviai išsiveržia į priekį ir puertotikiečiams neleidžia net sekundei patikėti, kad šie gali sėkmingai pasipriešinti. Tai svarbu, nes Puerto Rikos komanda labai priklauso nuo žaidėjų nuotaikos ir pasitikėjimo savimi.

Apetitas auga bevalgant. Tačiau turime pripažinti, kad net tragiškiausiu atveju – jei lietuviai suklups aštunfinalyje, mūsų komandos pasirodymą čempionate galima vertinti tik gerai. Svarbiausia, jog jis  suteikia pasitikėjimo savo jėgomis ir nutildo skeptikus, pranašavusius žlugimą. Taip, Šarūnas Jasikevičius labai sustiprintų rinktinę. Regis, ir broliai Lavrinovičiai bei Jonas Valančiūnas galėtų rimtai pretenduoti į ją kitąmet. Tačiau gerai tai, kad turime labai galingą branduolį, kurį sudaro jauni žaidėjai. Tai nuteikia optimistiškai.

Jei šiandien reikėtų spėti Lietuvos komandos sudėtį Lietuvoje vyksiančiame Europos čempionate, spėčiau taip: įžaidėjo pozicijoje Šarūnąs Jasikevičius ir Mantas Kalnietis, atakuojantys gynėjai Martynas Pocius, Tomas Dielininkaitis, Martynas Gecevičius (tikrai tikiu, kad jis kur kas geresnis žaidėjas, nei matėme pirmose ketveriose rungtynėse), lengvieji kraštai Jonas Mačiulis ir Linas Kleiza, sunkieji kraštai broliai Lavrinovičiai, centro puolėjai Robertas Javtokas, Marijonas Petravičius ir Jonas Valančiūnas. Kiti realiausi kandidatai: Reinaldas Seibutis, Paulius Jankūnas ir Mindaugas Kuzminskas.

Tačiau prognozuoti, kas kokios sportinės formos bus po metų, neįmanoma. Taip pat, kaip galėjome įsitikinti, labai daug ką lemia sportininkų nusiteikimas ir pasiaukojimas. Būtent jų, mano įsitikinimu, kol kas trūksta ispanams bei graikams. Tik didžiulis noras laimėtis pirmą vietą grupėje užimti padėjo ir turkams, kurie pasiruošimo etape atrodė beviltiškai.

Deja, neteko matyti nei vienų argentiniečių rungtynių. Statistiniuose protokoluose ši komanda atrodo galingai ir išlieka viena iš čempionato favoričių. Labai patiko brazilų žaidimas prieš amerikiečius, tačiau, žaisdami su slovėnais, jie atrodė gerokai silpniau.

Kiek gaila vokiečių, kurie ketvirtą vietą grupėje užleido Angolai. Galima teigti, kad pergalė prieš serbus vokiečiams padarė „meškos paslaugą“. Jėgų užteko tik jai, po to sekė australų smūgis ir atsitiesti vokiečiai nebesugebėjo.

Na, o ketvirtadienį galėsime stebėti lietuvių treniruotę rungtynėse su Libanu. Laikykime kumščius, kad Martynas Gecevičius  per jas reanimuotų snaiperio savybes. Būtent šis žaidėjas išlieka didžiausiu nepanaudotu mūsų rinktinės resursu.