Adolio Jono Krištopaičio darbas „Pajūrio kopos“

Nuo rugpjūčio 26 d. „Lietuvos aido“ galerijoje, Vilniuje, veikia kauniečio dailininko Adolio Jono Krištopaičio tapybos darbų paroda „Tapyti mintį“, skirta paminėti 85-osioms dailininko gimimo ir 10-osioms mirties metinėms.

Jubiliejai...

Net vertinant jubiliejus kaip sąlygišką tradiciją ar mažai ką sakančią skaičių kombinaciją, negalima nepastebėti vieno jų privalumo: jie suteikia progą prisiminti žmogų ir jo darbus. Juolab jei tas žmogus buvo kūrėjas, palikęs apie save tebekalbančius kūrinius. Tad 85-ojo dailininko gimtadienio paminėjimas leidžia priminti korektišką ir išties tylų Lietuvos „tyliojo modernizmo“ atstovą, kuris jau 10 metų iškeliavęs ir atsisėdęs vėlių suolelin...

Pradžia

Būsimasis menininkas gimė 1925 m. vasarą, nuošaliame Šiaurės Lietuvos vienkiemyje, prie Žeimelio. Būdamas vyriausias iš aštuonių ūkininko šeimos vaikų, vienintelis išėjo mokslus – baigė Žeimelio progmnaziją, mokėsi Linkuvos gimnazijoje. Tačiau dar jos nebaigęs, 1944 m. paimtas į Antrojo pasaulinio karo frontą Sovietų armijos pusėje. Ryšininkų dalinyje išėjęs kitokią gyvenimo „mokyklą“, ne kartą kone stebuklingai išvengęs kulkų ir minų, 1947 m. grįžo namo. Ir žengė didelį žingsnį savo didžiausios svajonės link – 1948 m. įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, kad taptų dailininku. Čia studijavo monumentaliąją tapybą pas J. Šileiką, J. Buračą, taip pat klausė garsiųjų tarpukario tapybos „grandų“ L. Kazoko, A. Žmuidzinavičiaus, S. Ušinsko ar mažiau žinomų V. Dilko, P. Tarabildos, J. Vaičio paskaitų... Greitai sukūrė šeimą su gretimame kurse studijuojančia Genovaite. 1951 m. institutui išsikėlus į Vilnių, apsisprendė likti Kaune su šeima – žmona ir nė metukų neturinčiu sūnumi Eligijumi. Greičiausiai kitaip būtų susiklostęs jo meninis likimas, pabaigus mokslus Vilniuje, bet spėlioti apie kitas ir kitokias gyvenimo versijas dabar jau nebėra prasmės... Prasidėjo darbo paieškos, pradžioje gaunant ne visai menines ambicijas atitinkančias „tarnybas“: 1951–1962 m. dirbta Kauno politechnikos institute, miesto apipavidalinimo kontoroje, Lietuvos teatro draugijos meninėse dirbtuvėse. Vis dėlto visada dirbta dailininku – apipavidalintoju, dizaineriu, tad darbo teptuku ar pieštuku įgūdžiai nepamiršti. O ir namuose dailininkas tapė kasdien, dar pasimokydamas iš knygų ir kolegų – per dešimtmetį nuo studijų baigimo jis tarsi pagreitintu būdu perėjo visą modernizmo mokyklą: kūrė ne tik realistinius, bet ir impresionizmui, neoimpresionizmui, puantilizmui artimus darbus, puikiai susitvarkydamas su pasirinkta stilistika. 1960 m. jis jau priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą, o dėl savo įgimto korektiškumo ir kompetencijos greitai įgavo pasitikėjimą tarp kolegų ir buvo išrinktas į LDS ir LTSR Dailės fondo valdybas, o 1963–1970 m. buvo LDS Kauno skyriaus tapybos sekcijos pirmininkas. Iki 7-ojo dešimtmečio vidurio įvaldęs tuo metu vyravusio ekspresionizmo, kolorizmo pagrindus, jis kūrė emociniu ir intelektualiniu išraiškingumu, spalvinga, neretai gan juslinga kalbėsena pasižyminčius darbus ir tuo metu nesunkiai lygintinas su daugeliu to meto Lietuvos menininkų – kad ir J. Švažu, V. Povilaičiu ar A. Medutyte. Tačiau tai toks Krištopaitis, apie kurį dauguma yra pamiršę – o jaunesni niekada ir nepažinojo...

Minties kilpa

Adolio Jono Krištopaičio darbas „Neringa“, 1972 m.

Tad parodoje dailininkas pristatomas išskirtiniu savo kūrybos laikotarpiu – 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-ajame dešimtmetyje, kai jis nuo ekspresyvios, koloristinės Lietuvos tapybos magistralės pasuko į racionalesnės meninės raiškos atšaką. Šio virsmo ypatumams paryškinti parodoje eksponuojami 7-ojo dešimtmečio darbai, kuriuose įžvalgesnis žiūrovas atras besiformuojančio metaforiško, sąlygiškesnio stiliaus pagrindus – jie apčiuopiami monumentalioje, konstruktyvioje kūrinių plastikoje, nors dar prisilaikant ryškesnės ir emocingesnės kalbėsenos.

Kodėl ?

Kas nulėmė 7-ojo dešimtmečio Lietuvos kontekste ganėtinai nelauktą stilistinį ir netgi intelektualiu vadintiną kūrybos lūžį ? Greta stebėtino atsidavimo kasdieniam kūrybiniam darbui minėtinos kelionės ir bendravimas su įvairių šalių menininkais kūrybinėse stovyklose bei pleneruose Rusijoje, Estijoje, Latvijoje. Dar reikšmingesnės buvo 1963 m. ir 1965 m. išvykos į Lenkiją ir tuometinę Čekoslovakiją – šios šalys anuomet buvo Rytų Europos modernizmo poligonai... Labai svarbi buvo ir kelionė į Italiją 1966 m., tačiau didysis kūrybos posūkis įvyko 1968 m., po tarptautinio Belovežo plenero Lenkijoje, iš kurio jis parsivežė žodį „koncepcija“ ir galutinį pokytį į ženkliškesnę, racionalesnę tapybą.

Kaip apibūdintina 8-ajame dešimtmetyje save atrandančio A. J. Krištopaičio tapyba ?

Tapyti = mąstyti.

Šiuo kūrybos laikotarpiu dailininkas formuoja pasaulį, kuriam ribas pradėjo brėžti mintis ir koncepcija, o ne orientacija į emocinio peizažo reljefą. Jis ieško ne tiek pagaulaus plastinio apibendrinimo, kiek savo kūryba deklaruoja esmėieškos poreikį ir tarsi bando apčiuopti visuotinius pasaulio principus – tyrinėja judėjimo ir statikos santykius, struktūrų ir formų, laiko ir erdvės, žmogiškųjų ryšių sąveikas. Šiuo požiūriu charakteringas paveikslas „Giria“, su kuriuo tame pačiame tarptautiniame Belovežo plenere Lenkijoje – tik jau kitais, 1969 metais – laimėtas aukso medalis bei Lenkijos dailininkų sąjungos premija. Jame menininkui rūpėjo parodyti ne konkretų mišką, medžių masyvą ar stumbrą po medžiu, bet girią kaip visumą, drauge – kaip pasaulio ar gyvenimo metaforą. Apie šį darbą pats dailininkas sakė: „Supratau, kad reikalingas kitas, apibendrintas sprendimas, kuris padėtų išreikšti visumą [...], lyg žiūrėčiau ne į tai, kas miške yra, o į patį mišką iš toli [...], stengdamasis pavaizduoti ne medį, o visus medžius, ne stumbrą, o visus stumbrus tarp visų medžių...“1. Net žmogus A. J. Krištopaičio portretuose pajungiamas formuojamai koncepcijai ir įgauna apibendrintos minties profilį... Iš dalies dėl tokio požiūrio į portretą – išties neįprasto anuometinei Lietuvai – bei ne vieno pavykusio meninio sprendimo šiame žanre, dailininkas greitai nusipelno etiketės – „vienas iš įdomiausių lietuvių portretistų“. O nuo „sauso“ racionalumo kūrinius gelbsti netikėti poetiškos metaforos vingiai ar šypsnys, ne kartą šelmiškai išnyrantis iš paveikslo erdvės – humoras bei ironija, kaip žinoma, yra tikro intelektualaus darbo palydovai...

Ne vien tapyba, arba Trinti ribas.

Adolio Jono Krištopaičio darbas „Uostas“, 1972 m.

Po 1968 m. tapytojas, vedamas koncepcijos „rankos“, žengia ir į žodžio teritoriją. Vizualiojoje plastikoje jis tarsi pradeda ieškoti atitikmenų verbalinei kalbai, bet sėkmingai išvengia „literatūriškumo“ rifų. Darbuose kone galima apčiuopti, kaip gimsta, bet nuo galutinio fiksavimo išsprūsta kilpinėmis trajektorijomis judanti metafora... Intuityviai pasitelkdamas poetinės kūrybos principus ir kartu naudodamas itin muzikalų plastinės kalbos ritmą, dailininkas artėja universalios kalbėsenos link ir trina ribas tarp atskirų meno sričių.

Modernizmas elegancijos kostiumu

O ribas šis menininkas trina ne tik intelektualo, bet ir itin stilingu modernisto „trintuku“. Būdamas prisiekęs estetas, jis tarsi sukūrė poetišką tapybos kostiumą minčiai, išsiskiriantį elegancija ir muzikalumu. Visada labai atsakingai nešdamas Menininko vėliavą, pasišventęs modernistinei ieškančio ir progresyvaus kūrėjo misijai, A. J. Krištopaitis tapyba sugrojo nelyg poezija... Ne mažesnės pagarbos susilaukdamas už tai, kad tiek gyvenime, tiek kūryboje apsiėjo be potėpių į tamsą.

Šiek tiek statistikos

Vėliau, po šio kūrybinio sužydėjimo dešimtmečio, buvo kitų darbų, kita stilistika ir net įgytos kitos specialybės: dirbta Kauno dailės dirbinių kombinate „Dailė“, nuo 1978 m., pas Balį Pakštą baigus kvalifikacinius tapybos restauravimo ir konservavimo kursus, įsidarbinta ir iki gyvenimo pabaigos dirbta Kauno valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje restauratoriumi, eksponatų konservavimo ir profilaktikos sektoriaus vedėju. Toliau keliauta, dalyvauta pleneruose, tapyta. Tačiau estetiško ir mąstančio modernisto laikysena išliko visada. Surengtos 28 personalinės parodos, dalyvauta daugiau nei 200 bendrų parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Būtina paminėti, kad greta molbertinės tapybos A. J. Krištopaitis dirbo ir sieninės tapybos, taip pat taikomosios bei pramoninės grafikos srityse – yra sukūręs plakatų, pašto ženklų ir vokų, logotipų įstaigoms bei organizacijoms, apipavidalinęs keliolika knygų, katalogų, sukūręs iliustracijų žurnalams bei laikraščiams, ekslibrių. Dailininko kūrinių yra įsigiję nacionaliniai, respublikiniai ir savivaldybių muziejai Lietuvoje ir Lenkijoje, įvairios institucijos (pavyzdžiui, Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, Kūno kultūros akademija Kaune, Panevėžio santuokų rūmai, Druskininkų dailės kūrinių galerija, Pakruojo savivaldybės kultūros skyrius), privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Dailininkas netikėtai mirė besibaigiant 2000-iesiems, gruodžio 7-osios vakarą iš dirbtuvės grįždamas namo. Kauno paveikslų galerijoje tebeveikiant jubiliejinei 75-mečio parodai... Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinių panteone, dailininkų kalnelyje.

Dar apie trintukus ir ribas

Nebuvo A. J. Krištopaitis ignoruojamas XX a. 7–10-ojo dešimtmečių meno pasaulyje: tiek išskirtinė dailininko inteligencija, komunikabilus, bet itin korektiškas būdas, tiek savita kūryba bei didelis produktyvumas neleido jo nepastebėti. Neatsitiktinai 1997–2000 m. jis buvo Lietuvos dailininkų sąjungos etikos komisijos nariu. Turėjo jis ir itin daug draugų bei pažįstamų iš įvairių kultūros bei meno sričių – bendravo ne tik su tapytojais, grafikais ar skulptoriais, bet ir rašytojais, poetais, žurnalistais, leidinių redaktoriais, fotografais... Tačiau tikslesnė vieta XX a. Lietuvos meno kontekste jam dar nesurasta. Turbūt todėl pastarąjį dešimtmetį jis praktiškai išnyko iš 6–9-ojo dešimtmečių dailę tyrinėjančių menotyrinių studijų bei tekstų. Nors buvo surengta pora pomirtinių parodų – 2001 m. gimtojo Pakruojo viešojoje J. Paukštelio bibliotekoje, o 2002 m. – „Kauno lango“ galerijoje, tačiau to aiškiai nepakako. Tad paroda sostinėje, į kurią dailininkas sugrįžta su savo darbais po 20 metų, turėtų padėti jam vėl susitikti su nemažu būriu kolegų bei draugų, o jaunesniems žiūrovams tapti pažintimi su savitu dailininku, turėjusiu drąsos pasirinkti kitokį kelią Lietuvos sovietmečio tapyboje. Ir galbūt taip pradėti jo grįžimo procesą į Lietuvos meno bei menotyros „apyvartą“, kurios spragas bus bandoma užtaisyti ir rengiama monografija apie dailininką.

Paroda „Lietuvos aido“ galerijoje veiks iki rugsėjo 14 d.

1 “Miestelis Sicilijoj arba mintys, kilusios pokalbyje su tapytoju Adoliu Krištopaičiu”. In: A. Drilinga “Kauno autografai”, Vilnius: Mintis 1977, p. 30-31.