Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

I

Spaudoje vėl pasirodė svarstymų apie tolesnį Orvidų sodybos likimą. Tai skaudi ir dviprasmiška tema, nes, mirus Viliui, ilgalaikės sodybos išsaugojimo koncepcijos taip ir nebuvo rasta. Sodyba yra privati teritorija, ir ten Viliaus sesuo Palmira tvarkosi taip, kaip išmano.

Ar tvarkomasi taip, kaip sodybos ateitį matė ją palikdamas Vilius, ar perdaroma ir keičiama – šia tema būtų galima daug šnekėti ir ginčytis. Tačiau kartais, matant, kad keičiami esminiai sodybos dvasiniai akcentai, aplanko mintis, jog ir čia pastebimi griūvančio laikmečio ženklai. Gal viskas, kas buvo sukurta, turi būti sugriauta? Savotiška Lietuvos mandala...

Pavyzdžiui – tanko istorija. Dailės mokytoja Vida Grigaliūnaitė atsiminimuose aprašo, kaip jis buvo pastatytas ir dėl ko:

O tas tankas, kuris dabar stovi Orvydų sodyboj, buvo atgabentas iš Salantų. Tai buvo Viliaus idėja – kad jį reikia išgabenti iš Salantų, kur jis visoj didybėj stovėjo, ir pažeminti. Ir tiktai dėl to!

Viliui sodyboje tikrai nereikėjo jokių karo trofėjų. Vilius tą dieną labai jaudinosi ir prašė, kad kuo daugiau mistinės pagalbos būtų prie jo… Jis net susierzino – kaip jūs nesuprantat, čia ne apie fizinę pagalbą eina kalba, apie mistinę… Čia man reikia kuo daugiau dvasios stiprumo, nes tai nėra taip lengva… Juk tas tankas yra simbolis. Ir ta akcija buvo tanko sunaikinimas. Tanko, kaip idėjos… Todėl ir jo vamzdis buvo nukreiptas į žemę, kad susinaikintų idėja. Tankas nuo kelkraščio buvo parverstas ir vamzdis ėjo kiaurai į žemę – tai ir buvo specialiai padaryta jo sunaikinimui. Ir dar atsimenu – mes ten kažką ant tanko užrašėm, bet bijau tiksliai pasakyt ką… Vilius norėjo nupiešti šventą Jurgį, kuris su drakonu kovoja. Bet galų gale nebūtinai Jurgis, – sakė Vilius, – bet koks simbolis, angelas, kuris simbolizuotų pergalę. Tai mes per tą akciją ant tanko kažką tokio ir užrašėm, tik dabar tiksliai neprisimenu ką… Gal jau nuplauta yra, gal tų dažų nebeišliko. Bet tai buvo puiki Viliaus idėja ir paskui, kai viskas pavyko, visiems buvo labai gerai. Būtent dėl to, kad blogio idėją pavertėme niekuo. Jos nebėra. Ji yra niekas. Laimėjo nupieštas angelas, šviesa. „

Viliui mirus, tankas buvo prikeltas – dabar jis puikuojasi prie įvažiavimo ir jo patranka nukreipta tiesiai į sodybą...

II

Sigito Baltramaičio nuotrauka

Kažkada sukūriau dokumentinį filmą apie Vilių – „Vilius Orvidas“. Filmo pagrindą sudarė paties Viliaus mintys, išsakytos kino operatoriui Leonardui Surgailai, likus savaitei iki skulptoriaus mirties. Tame interviu Vilius pranašiškai kalbėjo ir apie savo sodybos ateitį:

Čia kažin kiek prižiūrėtojų nereikia, užteks man Vieno… Paliksiu pačiai gamtai formuotis. Man svetima bet kokia valstybinė kolektyvinė samprata. Geriausia – juk aš dariau dėl Aukščiausio, dėl Aukščiausiojo reiktų ir palikt…“

Įsimintinas ir artimo Viliaus Orvido bičiulio, dailininko Vaidoto Žuko prisiminimas apie tai, kad Vilius turėjęs intuityvų toliaregiškumą. Pas jį sodybon atvažiuodavę labai daug menininkų ir pseudomenininkų, bet ne visi galėję dirbti ta dvasia, kokia kūrė Vilius. Jie daugiausia dirbdavę su medžiu, o iš akmens praktiškai viskas sukurta Viliaus. Todėl V. Žukas ir sako, jog tai, ką padarė Vilius, išliks. O kas sukurta atvykėlių, tebus tik tam tikrą laiką.

III

Vilius puikiai jautė ir matė dvasinę (mistinę) sodybos paskirtį:

Daugiau jau tegu reguliuoja Aukščiausiasis. Aš nenorėčiau, kad kažkam čia priklausytų… Čia iš tikrųjų priklauso Aukščiausiajam, nes dėl Jo aš dirbau… Nes dar vaikystėje čia buvo išsvajotas šitas gelbėjimas… Žiūrėjau ir į akmenį kaip į brolį, ir į medį – viskas man gyva buvo…

Švarumas gyventi yra. Gal visas tas dalykas persiduoda ir jaunimui. Gražių rezultatų yra. Ypač paskutiniais metais – ir iš narkomanų. Iš kalinių irgi… Lyg ir atsistato, atrodo… Bet čia ne aš tedarau, čia Aukščiausiasis daro per mane. Aš tik bandau Jam netrukdyti, svarbiausias mano tikslas – netrukdyti. Bet tai yra labai sudėtinga. Sudėtinga ir tiesiog numarinti tą senąjį „aš“, kad nebebūtų savimeilės, nebūtų egoizmo… Tie žodžiai, kuriuos aš pasakiau – labai bejėgiai yra. Čia daugiau pasąmonėje kažkas veikia. Būtina pilnai atsiduoti Aukščiausiojo veiklai – kad būtum švarus instrumentas.

Mane labai nustebino pokalbis su seserimis paskutiniu momentu – aš pamačiau, sunku tai įvardinti žodžiais, kad jie jau tapo pastatų ir daiktų vergais. Jie pirmam plane visa tai stato. Labai liūdna paliko. Iš tikrųjų aš viską palikčiau čia. Ir jei jie nori, aš viską palieku. Bet tegu pakenčia dar trupučiuką – aš noriu įgyvendint. Aš galiu plikas išeit, kaip stoviu… Tada būtų gera, sakyčiau, kad tai mano pasiekimas yra. Tada grįžčiau į vaikystę. Nes mūsų gyvenimas tik mirksnis yra.

Pasilieka tik tikrosios vertybės. Pasilieka siekimas amžinybės, kad neprisirištum prie žemės. Kad būtum žemėj šeimininkas, bet tiktai laikinas. Bet jie, kai stato ką nors – rodos, kad amžinai gyvens. O čia mes esam tremtiniai ir laikinai tik gyvenam. Vieną mirksnį. Nes amžinybė yra begalybė ir nuostabus dalykas yra. Dėl to ir visa ta Žemė mūsų – eina į katastrofą. Dėl to, kad užsiteršėm vandenį, užsiteršėm orą. Mes išnaudojom viską. Ogi viskas gyva yra – ir medžiai gyvi, ir vanduo gyvas. Gyvybė yra… Jei ją užterši, tai mūsų gyslomis teka užterštas kraujas.

Ir ateity aš manau – mus begali išgelbėti tiktai pranciškoniška sąjunga – į gamtą žiūrint kaip į brolį. Ir tokių minčių esu trupučiuką pateikęs, kad būstus reikia statyti iš molio, pilaites. Kad kuo mažiau išnaudotum energijos, kaip senovėj buvo statoma. Ir visą aplinką prižiūrėti, kaip sanitaras. Ir Japonijoj, ir Kinijoj gražių patirčių yra… Nes kitaip mes einam į pražūtį…“

IV

Kai Viliaus nebeliko, būta nemažai svarstymų, ką daryti su sodyba. Būta minčių, kad ten galėtų įsikurti pranciškonai ir atlikinėti apeigas. Būta svarstymų, kad sodybą galėtų perimti valstybė, nes manyta, jog tokio lygio menininko, koks buvo Vilius Orvidas, palikimas yra visų Lietuvos žmonių nuosavybė. 2001 metais buvo surinkta nemažai garbių parašų po peticija tuometiniams Lietuvos vadovams. Deja, rezultato jokio... Peticijos tekstą dabartiniams Lietuvos vadovams galima ir priminti:

Artūrui Paulauskui

Rolandui Paksui

Kreipimasis

Mes, žemiau pasirašiusieji, esame sunerimę dėl unikalaus XX amžiaus Lietuvos meno ir dvasios paminklo – Orvidų sodybos – tolesnio likimo.

Skulptoriaus Viliaus Orvido jau devyneri metai nebėra tarp gyvųjų. Tačiau per tiek laiko nė viena iš buvusių Lietuvos valdžių nesugebėjo suvokti ir įvertinti Viliaus Orvido sukurtos sodybos vertės bei sugalvoti mechanizmą, kaip jai toliau funkcionuoti.

Dabar sodybą pagal savo išmanymą tvarko Orvidų šeima, įkūrusi Viešąją įstaigą „Orvidų sodyba“. Tačiau išnykstantys paminklai, griūvančios medžių konstrukcijos ir mėgėjiškas kišimasis, pertvarkant Viliaus Orvido paliktus meno šedevrus, leidžia numanyti, kad į šį procesą skubiai turėtų įsikišti Lietuvos valdžia ir rasti tinkamiausią būdą sodybai toliau egzistuoti.

Vilius Orvidas priešmirtiniame interviu yra pareiškęs, kad sodybą su skulptūrom ir jo sodintais medžiais jis paliekąs toliau formuoti pačiai gamtai. Tad neprofesionalus tvarkymas pagal kieno nors asmeninį suvokimą gali išdarkyti šį, anot Jono Meko, vieną reikšmingiausių pasaulinės reikšmės XX amžiaus meno stebuklų.

Be to, kurdamas šią sodybą, Vilius Orvidas įsivaizdavo ją, kaip realiai funkcionuojantį dvasinį centrą. Manome, kad šiai misijai atlikti geriausiai tiktų pranciškonų vienuolynas, įsikūręs Kretingoje, kuriam, beje, priklausė ir Vilius Orvidas.

Manome, kad naujoji Lietuvos valdžia galėtų rasti politinės valios ir priimti teisinius aktus, nusakančius tolesnio sodybos egzistavimo principus.

Pasirašė P. Repšys, J. Ivanauskaitė, A. Bumblauskas, E. Nekrošius, V. V. Landsbergis, G. Storpirštis ir kt.