Lenkų verslininkas, nekilnojamojo turto magnatas ir meno kolekcionierius Marekas Roefleris šiais metais Varšuvoje atidarė privatų meno muziejų. Renovuotame pastate Villa La Fleur eksponuojami lenkų menininkų Ecole de Paris (Paryžiaus mokyklos) kūriniai. Kolekciją sudaro apie 1000 lenkų menininkų paveikslų, sukurtų Paryžiuje iki Pirmojo pasaulinio karo. M. Roefleris Paryžiaus mokyklos kūrinius renka jau daugiau nei dešimtmetį, pirkdamas tėvynainių darbus tarptautiniuose aukcionuose ir Paryžiaus, Anglijos, Vokietijos, Amerikos ir Izraelio galerijose.

Lenkų kūriniai (kaip ir lietuvių) išsibarstę po visą pasaulį – kolekcionierius užsibrėžė bent dalį jų grąžinti atgal. Pats M. Roefleris sako: „Per neramumus ir plėšimus Antrojo pasaulinio karo metu, Lenkija neteko svarbaus savo kultūros tęstinumo jausmo, kurį pasisekė išsaugoti kitoms Europos valstybėms. Mano kolekcija – vienas iš mėginimų susigrąžinti savo šaknis." Tai bene pirmasis atvejis Lenkijoje, kai muziejaus įkūrimą inicijuoja privatus asmuo. Panašios iniciatyvos gyvos Rusijoje ir Ukrainoje. Galbūt rezgasi pirmieji žiedai ir Lietuvoje. Čia vis garsiau kalbama apie verslininko Viktoro Butkaus nuolat augančią XX amžiaus antrosios pusės ir XXI amžiaus lietuvių meno kolekciją ir jo planus už savo lėšas statyti modernaus meno muziejų Vilniuje.

Pastaruoju metu vis išgirstu kalbant apie pamažu Lietuvoje augančią madą kolekcionuoti lietuvių klasikų paveikslus. Esą paklausa, kaip ir kainos nuolat kyla, o susidomėjimas – auga. Mada ir konkurencija kartais gali būti nuostabus dalykas! Žvelgdama į galerijų gyvenimą esu linkusi tikėti šiomis kalbomis. Tradiciškai klasikų kūriniais prekiavo S. Juškaus galerija, šiek tiek – „Lietuvos aidas“, o „Meno rinkos agentūros“ Vilniaus aukcionai sudėdavo taškus ant „i“ (realias kainas ant paveikslų). Šiais metais Vilniuje atsidarė dar dvi oficialios meno galerijos, neslepiančios komercinės savo veiklos krypties ir propaguojančios modernistinės lietuvių tapybos atstovus. Apie „Pylimo“ galeriją esu rašiusi anksčiau, o į galeriją, apsilankyti neskatinančiu pavadinimu – „Kunstkamera“ – užsukau pirmą kartą.

Tai – jau solidų įdirbį Lietuvos meno rinkoje turinčios organizacijos „Meno rinkos agentūra“ galerija. Šalia aukcionuose dalyvavusių darbų, pagrindinė ekspozicinė erdvė čia skiriama personalijoms. Šiuo metu čia eksponuojama Jono Buračo (1898 – 1977) tapyba. Galerijoje galima pavartyti ir neseniai išleistą J. Buračo tapybos albumą, iš kurio tekstų sunku susikurti asmenybę, tačiau pamėginti galima.

Jonas Buračas gimė vienkemyje, Šiaulių apskrityje, trumpai mokėsi Šiauliuose, vėliau – Kaune (grafiką studijavo pas A. Galdiką). Stipendijos kelionei į Paryžių neišsirūpino, tačiau metus (1929–1930) to meto menininkų svajonių mieste praleido, versdamasis kaip laisvas menininkas. Drąsa ir rizika atsipirko – grįžo su laisvesniais, drąsesniais paveikslais, susiformavusiu savu požiūriu į kūrybą, kurio, rodos, nebekeitė. Lietuvoje karjera vingiavo tradiciškai: tapymas, domėjimasis Lietuvių liaudies kūryba, laimėti konkursai, narystė Lietuvos dailininkų sąjungoje (1938 m.), dėstymas, kurį po penkerių metų metė, pasišvęsdamas vien kūrybai. Gausybė parodų, valstybiniai įvertinimai.

J. Buračas, „Vytauto parkas rudenį“, aliejus, drobė, 1950

„Dailininkas buvo gana uždaras žmogus. Nemėgo bohemos,“ – rašo Simona Makselienė dailininko albume. Jaunystėje turėjo poilgius, vos besigarbanojančius plaukus, apvalius akinukus ir atkaklų smakrą. Griežtą kostiumą papildė žavinga didelė minkšta „peteliškė“ vietoje griežto kaklaraiščio. Tapė jis nuosekliai, disciplinuotai. Pėstute su molbertu išvaikščiojo beveik visą Lietuvą – ją ir matome aliejiniuose paveiksluose ir akvarelėje. Sprendžiant iš albume surinktų kūrinių – didžiąją dalį užima Kaunas ir jo apylinkės. Romantiškas, lyriškas, puošnus, pilnas laivų, didelis ir mažas Kaunas J. Buračo peizažuose dar šiek tiek atpažįstamas ir šiandienos akiai. Liko užfiksuotas ir šaltas bei gražus barokinis Vilnius, jaukūs Jūžintai, susimąstęs Rietavas, rimta Kelmė, į žemę įsirėmusi Zapyškio bažnyčia, trapus, vibruojantis pajūrys.

J. Buračas, „Pervalka. Švyturys“, akvarelė, 1933

S. Makselienė teisi, šiandien niekas taip nebetapo. Kaip ir niekas nebevaikšto pėstute po savo šalį, ieškodamas ir fiksuodamas įdomius ar istoriškai vertingus objektus.

J. Buračas, „Južintai“, aliejus, drobė, 1937

Eksponuojami J. Buračo kūriniai tarsi pritaria lakoniškam asmenybės portretui. Ant drobės tapyti paveikslai – ramūs ir susikaupę. Tai peizažai, apsaugoti nuo menininko saviraiškos fejerverkų. J. Buračas – vienas iš Lietuvos akvarelės meistrų (ne veltui – K. Sklėriaus mokinys). Jo akvarelė – lengva, žaismingesnė nei aliejinė tapyba, tačiau išlaikanti tą pačią (jei parašyčiau „lietuvišką“ – turbūt tai būtų klišė) ramybę.

J. Buračas, „Laivai Danėje“, akvarelė

Tokie kūriniai nestebina, tačiau išlieka mintyse paradoksaliai ilgiau nei tikėjaisi. Paprasčiausia tai paaiškinti menininko meistryste. Galbūt – keistu „iškritimu“ iš šiuolaikinio meno konteksto, kuris negali užpildyti visų žiūrovo ir menininko poreikių. Todėl gera žiūrėti į peizažą, žinant, kad tai yra tik peizažas. Pamatytas prieš daugiau nei 50 metų, profesionaliai atliktas ir be jokio hiperteksto.

J. Buračas, parodos ekspozicijos fragmentas

J. Buračo aliejinės tapybos darbų kainos galerijoje svyruoja nuo 1050 Lt („Autoportretas“, 1970) iki 8700 Lt („St. Žuko gatvė žiemą“, 1946). Akvarelių kainos svyruoja dar labiau. Pats pigiausias darbelis, maža (11,4X16,6), tačiau žavi kaip ir visos kitos, akvarelė „Klaipėdos marios ties žiotimis pavakary“ (1938 m.) įvertinta 250 Lt. Pati brangiausia akvarelė, „Senasis Vilnius prie Vilnelės“ 1948, kainuotų 8700 Lt.

Jonas Buračas, galerija „Kunstkamera“, Ligoninės g. 4, iki rugsėjo 18 d.