Serhij Žadan. Anarchy in the UKR: esė. Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys. – Kaunas: Kitos knygos, 2010, 192 psl.

Yra autorių, kurių knygos tampa bestseleriais, nors jose vaizduojamos visiškai nepatrauklios vietovės, žmonės ir nuotykiai, pasakojamos daug kam girdėtos ir nuobodžios istorijos – tarsi nuvalkioti anekdotai. Tačiau tokios knygos kaip lenko Andrzejaus Stasiuko klajonių romanas „Pakeliui į Babadagą“ arba neseniai pasirodžiusi ukrainiečio Serhijaus Žadano jaunystės išpažintis „Anarchy in the UKR“ (abi į lietuvių kalbą vertė Vytas Dekšnys, o išleido chuliganiškos literatūros leidykla „Kitos knygos“) tampa mūsų gyvenimo dalimi dėl kitos priežasties.

Jos kažkuo pulsuoja, kažkuo ypatingai traukia. Tai – ne nostalgija (arba „ostalgija“) laikotarpiui, kurį Rytų Europa išgyveno praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, prieš griūvant sovietiniam režimui. Skaitytojus greičiau patraukia gyvenimiška, egzistencinė tiesa, kuri gimsta ir auga toje apleistoje ir liūdnoje erdvėje, tūnanti girtame „futuristinių“ sovietinių miestų kraštovaizdyje

„Anarchy in the UKR“ yra antrasis Serhijaus Žadano romanas, pasirodantis lietuvių kalba. Tai Ukrainoje, Charkovo mieste, 9-ąjį dešimtmetį praleidusio paauglio klajonių ir patirčių odisėja. Knygą autorius pradeda atitinkamai – „piligrimyste“ į Huliajpolę, t. y. į legendinio Ukrainos anarchisto Nestoro Machno tėviškę ir kovų vietą. Romano herojus keliauja ten su draugu, tarsi bando grįžti į 9-ąjį dešimtmetį, į savo paauglystę: „...aš bijau greičio, bijau kur nors važiuoti – labiau bijau tik sustoti“.

Romanas intymus, gundantis keliauti kartu ir labai nostalgiškas, tarsi su pasakotoju sėdėtum prie alaus bokalo. Traukiniai, vieškeliai, suklerę autobusai, pakeleivingos mašinos... Girtas ir pavargęs herojaus kelias užlūžta, aplinkui – apleisti sovietinės industrijos likučiai, nuobodūs provincijos peizažai ir neišsiblaivantys, niekuo netikintys jos gyventojai, autoriaus ir herojaus bendras, kaip penki pirštai pažįstamas miestas Charkovas – sovietinis utopinis Saulės miestas su „futuristiniu“ gigantišku sovietiniu centru, paminklais Iljičiui ir Ševčenkai, kuris, būdamas tikras liaudies rašytojas, rodo kapitalizmui „fuck“.

 

Rašytojas Serhijus Žadanas

Ir visa tai – ne vien bandymas fiksuoti apleistos Rytų Europos peizažą, bet ilgesio paauglystei kupinas autoriaus atsigręžimas į tą laiką; autoriaus, kuris sąmoningai atsisako pamiršti savo brendimą, kompleksus, „nurašyti“ anuometinius siekius ir gyvenimo projektus; autoriaus, kuris atsisako suaugti. Ilgesys jaučiamas paauglystės pomėgiams ir aistroms – automobiliams, futbolui, alui, kurį gamyklos pardavinėja celofaniniuose maišeliuose, kolekcionavimui ir pašto siuntiniams, piratiniams vinilams... Pro mūsų akis tarsi kinematografo juostoje prasisuka visa 9-ojo dešimtmečio Ukraina, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia – vidinis monologas, vidinis klajonių po Ukrainą ir anarchijos joje žemėlapis, o siužeto vingiai, peizažai, ir personažai – tik antraeiliai dalykai.

„Anarchija Ukrainoje“ nėra tuščia nuoroda į „Sex Pistols“ dainą. Šis posakis apibūdina paskutinius praėjusio amžiaus dešimtmečius – laikotarpį, kai griuvo komunizmas, kuriuo niekas nebetikėjo, ir atsirado kapitalizmas, į kurį, kaip rodo knyga, buvo žiūrima su visiška apatija. Iš tokio laikotarpio nepasitikėjimas niekuo ir mirtina ironija gali virsti tokiomis ugningomis revoliucinėms tiradomis, pvz., majakovskišku kairiuoju maršu arba spontanišku karinių apmokymų disciplinos užknisto mokinio „išsišaudymu“.

Skeptikai išsišieps – tai tik „kiaušio“ (taip knygoje vadinami nevykėliai) kompleksai. Bet herojus, žvelgdamas į tuos metus, per kuriuos šalį „išlaisvino“ laisva rinka, su kartėliu rašo: „...mums teko stebėti, kaip suaugusiųjų gyvenimas sunaikino mūsų šalį, kaip jis palaužė mūsų tėvus, kaip jis išmėtė lauk visus atliekamus ir nereikalingus žmones, visus, kurie taip ir nesuprato, kas iš tiesų vyksta.“

Kitoje vietoje vaizduojami rankas po darbo stalais sukišusi autoriaus nekenčiamų valdininkų armija – kas tai, stagnuojantis sovietmetis ar brandusis biurokratinis kapitalizmas? Tai jau nekvepia nei jaunatvišku maksimalizmu ir nebrandumu – tai kvepia politiškai nekorektiška, todėl nutylima tiesa. Ir paties Serhijaus Žadano dosjė primena, kad jis – ne vien naujosios ukrainiečių literatūros lyderis, bet ir roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius, Charkovo „ska“ grupės „Šunys kosmose“ muzikantas.

Kad šis autorius, priešingai nei kokios nors „Anarchistės išpažinties” ar „Anarchijos Žirmūnuose” autoriai, supranta, kas yra anarchija, parodo ir fantastiška herojaus vaizduotėje suprojektuota Charkovo universiteto okupacijos scena. Nostalgiją persmelkia liūdesys, kad Charkovas, Ukraina ir visa sumauta Rytų Europa pulsuoja apatija ir pasyvumu, kad čia niekas niekad nesukils prieš smaugiančią socialinę neteisybę… Jie tarsi iš anksto būtų užstatę savo namus, o patys nenorėtų nieko daugiau, tik sprukti į brandžiojo kapitalizmo šalis, ten lenkti nugarą išnaudotojams ir taip atsakyti į visus savo gyvenimo klausimus.

Kyla klausimas, ar čia pat, šitose provincijose, stepėse ir griuvėsiuose, šitose pasmerktose aikštėse, rūsiuose ir užkaboriuose neglūdi neišnaudotas sprogstamasis potencialas, ir ar iš čia emigravus mums, vis dar ieškantiems revoliucinių džiaugsmo ir pasitenkinimo akimirkų, nekils mirtina nostalgija anarchiškai devyniasdešimtųjų erdvei, tampančiai šiandienos erdve – o ką, jei mūsų netgi ne trečiojo, o ketvirtojo pasaulio provincijoj laikas sustojo, ir niekas nebesikeis?

Kuo ši knyga galėtų patraukti mūsų skaitytoją? Man nuostabu, kaip tas laikotarpis užmirštamas ir laidojamas – ir septyniasdešimtųjų karta vargiai ras bendrą kalbą su aštuoniasdešimtųjų ar devyniasdešimtųjų karta. Sovietinė patirtis dabartiniam išpampusiam prekybos centrų, popso, marionečių ir manekenų diskursui tampa nuodinga kaip Černobylis (apie kurį knygoje – nuostabu – nė žodžio). Visgi ta patirtis, tarsi išgyventa trauma, psichoanalitiniais kanalais grįžta į išdavikų suaugusiųjų pasaulį, primindama nesibaigiančias eiles butui gauti, deficitines prekes, nekomfortabilias keliones iš savojo mikrorajono į centrą – oi oi, kaip baisu! (Paradoksalu, kad dabar deficitine preke tapo atmintis, kurios spragas galime užpildyti nebent pirkdami tokias knygas, kaip „Anarchy in the UKR”).

O mes turime ir kitų atsiminimų, kadangi kolekcionavome visus barjerus griaunančios kramtomosios gumos popieriukus, ištroškę su pasimėgavimu gėrėm pirmus pepsikolos gurkšnius, girą iš cisternos ir spardėm gazuoto vandens aparatus, labai rimtais veidais žiūrėjom karinius paradus ir vadų laidotuves, slėpėm žemėje „sekretus”, pirkom piratines kasetes ir kompaktine plokšteles. Mieste buvo savų, neprivatizuotų kiemų ir mielų griuvėsių, komercinėse radijo stotyse visu garsu grojo „Nirvana”, popfestivalių prizus laimėdavo avangardinės grupės. Taip, mūsų kartai tie laikai, be abejonės, irgi kelia nostalgiją.

O kaip yra šiandien? Ar po dviejų dešimtmečių neatsiras naujų bestselerių, vaizduojančių kreivą Lietuvos provinciją, apie kurią mes kol kas girdime tik kriminalinius pranešimus. Ar šitoje sumautoje provincijoje, kuri apima visą mūsų šalį, nėra nė lašo romantikos? Ar tokiuose bestseleriuose, po velnių, nebus aprašoma visa tai, kas sustingo stagnuojančioje dabartyje – peiliais ginkluota beprotiška meilė, laisvas seksas, kraujas, alus ir degtinė, visagalė juodoji rinka ir krosnyse degantys gryni pinigai?