Stebint mūsų valstybės viešąjį gyvenimą, dažnai kyla keistų klausimų, ar iš tikro tas gyvenimas viešas, o deklaruojamas viešumas ar tik nėra tapęs simuliakru – greitu ir pigiu maistu, pakišamu lengvatikiams tiesos alkiui numalšinti. Paradoksas, bet Gorbačiovo „Glasnostj“ laikais Maskva kur kas daugiau leido lietuviams apsižiūrėti savo kieme, nei nepriklausomoje Lietuvoje lietuviai savo visuomenei leidžia. Per dvidešimt valstybės atkūrimo metų viešumo zona buvo nuosekliai ir metodiškai siaurinama. Užtenka to fakto, kad sovietų laikais į teismų posėdžius, kai būdavo nagrinėjamos politinės bylos, galėjo susirinkti visas rezistentų elitas, o šiandien, nesvarbu kokioje institucijoje ir kokie reikalai būtų svarstomi, dažniausiai išgirsi, kad posėdis uždaras, o žurnalisto ar šiaip besidominčio svarstoma tema piliečio vieta yra už durų. Po kelių valandų durys atsidaro, išeina besišypsantis institucijos atstovas spaudai ir prieš įjungtas kameras išlemena kelis aptakius, tuščiavidurius turiniu sakinius. Suprask, tau nebūtina žinoti, kas buvo svarstoma, dėl ko ginčytasi. Tokiu elegantišku būdu, panaudojant patyrusius „filtrus“, visuomenė apsaugojama nuo žinojimo, kas iš tikro valstybėje vyksta.

Kartą dalyvavau Tomo Dapkaus vedamoje LRT laidoje „Dienos tema“. Šnekėta buvo apie Eglės Kusaitės istoriją ir VSD vaidmenį šioje byloje. Į studiją pavėlavęs įžengė Seimo VSGK pirmininko pavaduotojas Kęstutis Masiulis – tiesiai iš uždaro komiteto posėdžio Seime su VSD direktoriumi Gediminu Grina. Laidos vedėjas mėgino provokuoti Seimo narį, kad bent ką nors pasakytų, kad galėtume bent nujausti, kokios ten toje terorizmo byloje paslaptys tvyro. Kęstutis Masiulis buvo kietas kaip titnagas, tepasakęs, jog dalykai įdomūs, bet uždaro posėdžio metu, kaip ir kiti komiteto nariai, pasižadėjęs nieko neviešinti. Viena vertus, pažado laikymasis kalba apie žmogaus padorumą, bet, antra vertus, ir apie sistemą, priverčiančią padorų žmogų nutilti ir tylėti. Kaip pilietis jis pažadu yra supančiojamas, nebegalintis viešumoje kalbėti, ką žino, liaudiškai tariant – užkonservuotas su savo žinojimu.

Šios problemos mastą apnuogino ir parodė dvylikos VSD operatyvinių pažymų epopėja, krėtusi Lietuvą ištisus ketverius metus. Kai kurie politiniai apžvalgininkai ir žiniasklaida dėjo titaniškas pastangas, kad įtikintų ir nuteiktų visuomenę, jog tema yra pasenusi, nuvalkiota, o tose pažymose nebėra nieko aktualaus. Tokias ir panašias prielaidas gal ir galėtų skleisti tie, kurie yra susipažinę su pažymų turiniu, tačiau kyla logiškas klausimas: „Jei pažymose nieko įdomaus nėra, kodėl jos it akies vyzdys buvo saugomos, aukojant net dvi VSD direktorių galvas? Buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis šia tema DELFI portale samprotauja: „Jei tose pažymose yra/buvo svarbi informacija, tai ji per ketverius metus moraliai paseno ir pažymos tapo popieriais (prisiminimais). Tad Seimas turi teisę kaltinti save, kad laiku ta medžiaga nepasinaudota. Bet Seimas savo klaidų neanalizuoja ir išvadų nedaro.

Žmonėms tos pažymos jau nusibodo. Ant jų (pažymų) politikai politinio kapitalo nebesukraus.“ Įdomiai ir klastingai generolas čia raito mintį. Visų pirma jis, net neskaitęs pažymų, konstatuoja, jog informacija per ketverius metus moraliai paseno. Iš kur tokios toli siekiančios išvados? Na, o jei skaitė ir žino, kad informacija pasenusi, kodėl jos neviešinti. Jei visuomenei bus neįdomu su ja susipažinti, tai niekam nuo to plaukas nuo galvos nenukris. Kitas teiginys, kad tos pažymos žmonėms jau nusibodo, prašosi platesnio pakomentavimo. Visų pirma – kokiems žmonėms jos nusibodo, ir iš kur žino generolas, kad nusibodo? Gal iš „Lietuvos ryto“ ar A. Sakalo komentarų, kurie ir siekė, kad neskaitytas dokumentas, net nepaviešintas, nusibostų. Pagal panašų algoritmą žiniasklaida elgėsi ir su pedofilijos byla. Byla įslaptinta, jokių naujų faktų visuomenei neviešinama, žmonės fantazuoja, kalba, nusifantazuoja, ir tas šurmulys kartais net tyčia pakurstomas, kad nusibostų, įgrįstų, pats save pradėtų naikinti, kai nepasakoma nieko nauja.

Trečia – nelabai aišku, kuo Seimas turėtų kaltinti pats save. Generolas neturėtų apsimetinėti neprisimenantis, kad „valstybininkų“ klaną palaikęs Prezidentas Valdas Adamkus ir ankstesniojo Seimo dauguma netryško valia tas VSD pažymas pasiimti ir paviešinti. Priešingai, buvo kreiptasi į KT, ieškant būdų, kaip pasiremiant KT išaiškinimu tos nelemtos pažymos būtų daugelį metų užmarinuotos VSD stalčiuje. Kad ir kaip ten būtų buvę, aštriausiai pažymų klausimą kėlęs viešumon politikas, buvusio Seimo NSGK vadovas A. Matulevičius, buvo pastatytas į vietą, ir kaip politikas – „sudegintas“. Simonas Stanevičius daugiau nei prieš pusantro šimto metų savo pasakėčioje rašė „Neder pirštus tarp durų kaišioti ir svetimoj bažnyčioj žvakeles dagioti.“

Gerai, kad pagaliau tos pažymos pakeitė dislokacijos vietą, jog pagaliau atsirado Seime, bet neapleidžia jausmas, kad vis dėlto ir ši Seimo dauguma nepersistengė jų reikalaudama. Pasirodo, kad ir paviešinti nėra įgali, kol VSD nenuims nuo jų slaptumo grifo. Ar nebus čia lošiamas dar vienas žaidimas, norint galutinai sunaikinti Seimo autoritetą. Pažymos Arvydui Anušauskui ir Kęstučiui Masiuliui pristatytos, bet jie negali jų paviešinti, nes yra davę priesaikas. Visuomenei jokio skirtumo, kieno stalčiuke slapta informacija užrakinta – VSD, Prokuratūros, Teismų ar Seimo. Kol ji neprieinama, neviešinama, gyvename ir gyvensime susikurtų mitų ciklais.