Šiandien mes, kaip piligrimai, atėjome į Šiluvą padėkoti Dievo Motinai už laisvės dovaną. Rugpjūčio paskutinis sekmadienis piligrimystei pasirinktas neatsitiktinai. Buvo laikas, kai ji aršiai persekiota.

Giliai tikintys Lietuvos žmonės, drauge su visais kęsdami okupacinę prievartą, nutarė paskutinį rugpjūčio sekmadienį kaip piligrimai keliauti iš Tytuvėnų į Šiluvą ir prašyti Aukščiausiąjį laisvės dovanos. Pagrindiniai šios piligrimystės organizatoriai buvo labai kuklūs ir nuolankūs tikintieji – daugiausia Eucharistijos bičiuliai. Jie ėjo į žygį už laisvę ne su kalašnikovais, bet su Dievo galybe. Juos sovietinis teismas teisė – nuteisė po trejus metus laisvės atėmimo, kaip nusikaltėlius. Okupantai elgėsi labai nuosekliai, iškart suvokę pavojų: jei žmonės meldžiasi už laisvę, vadinasi, apie ją galvoja, jos trokšta, apie ją kalba. O tai, apie ką mąstoma, vieną dieną tampa tikrove.

Piligrimai, anuomet iš Tytuvėnų keliavę į Šiluvą, gūdaus brežnevizmo metais pradėjo skelbti: mes norime laisvės. Iš tikrųjų jie buvo pirmieji Baltijos kelio dalyviai. 1989 m. Baltijos kelio dalyviai jau niekuo nerizikavo, o Šiluvos piligrimai anuomet rizikavo savo laisve.

Mišių skaitinyje iš Siracido knygos girdėjome žodžius: „Sūnau, kuo esi didesnis, tuo labiau nusižemink, ir rasi malonės pas VIEŠPATĮ“ (Sir 3, 18). Pirmieji Šiluvos piligrimai išties buvo nuolankūs, nes neturėjo kuo didžiuotis. Jie neužėmė jokių aukštų postų, neturėjo pasaulietinės valdžios, net nežinojo, kuo viskas gali baigtis. Jie tik žinojo, kad Dievas apdovanoja romiuosius ir nuolankiuosius, kad su Dievo vardu galima siekti, atrodytų, nepasiekiamų dalykų. Aštuntajame ir devintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose laisvė atrodė nepasiekiama aukšto kalno viršūnė. Sovietinė imperija su raketomis, atominėmis bombomis, milžiniška armija, visus žmones apraizgiusiu KGB voratinkliu atrodė tarsi galijotas, prieš kurį visi turėjo drebėti. Nedrebėjo tik nuolankieji Kristaus sekėjai.

Ši Evangelijos ir gyvenimo pamoka labai svarbi šiandienai. Prieš dvidešimt metų dangus mums padovanojo laisvę. Anuomet siekiantieji laisvės bandė kažką daryti. Tačiau jei Dievas nebūtų leidęs sugriūti melu ir prievarta palaikomai blogio imperijai, visi laisvės siekusieji būtų buvę sutrypti baisios mašinos – ji  negailestingai trypė Lietuvą penkiasdešimt metų. Prievartos padarinius matėme nelaisvės metais ir daug ką matome iki šiolei.

Kokios didžiausios šiandienos bėdos? Jos nėra ekonominės. Didžiausia bėda – žmones žudantis pyktis, beveik visuotinė depresija, kaltų ieškojimas, nesugebėjimas savikritiškai analizuoti savo poelgių. Sąrašą negerovių, kurios slegia daugelį Lietuvos žmonių, būtų galima tęsti. Yra ir objektyvių pavojų, kurie ne nuo mūsų priklauso. Europos Sąjungos politika ne visada džiugina, nes ji savižudiška – neturi atsakymo į paprasčiausią klausimą, ką daryti, kad Europa nesusinaikintų. Bandoma ginti mažumų teises, o pačios valstybės silpnėja ir nyksta.

Mums, lietuviams, Europos bėdos yra dar aktualesnės ir aštresnės, nes mūsų nedaug ir kaimynai pasiruošę primesti savo „globą“, kurią vilkome 50 metų. Šiandien mums reikia daug vilties ir pozityvių žingsnių. Tokius žingsnius gali žengti tik tie politikai, kurie remiasi ne tiek savo išmintimi, kiek Dievu. Tačiau taip elgtis reikia evangelinio nuolankumo.

Šiluvos Dievo Motina, tu apsireiškei šioje vietoje ant akmens, kai Lietuvai buvo ne mažiau sunku, nei šiandien. Tu matai mūsų nerimą ir žinai mūsų viltis. Mes pasitikime tavo globa ir pažadame dar uoliau ir dažniau ateiti pas tave ir tavo globai patikėti savo Tėvynės vargus ir siekius.