Užėjus į kavinę, įsikūrusią greta Šv. Jurgio Matulaičio parapijos, jums greičiausiai maloniai pasiūlys išgerti kavos ir suvalgyti skanų šviežių aviečių pyragaitį. Šioje kavineje viskas taip pat, kaip ir kitose, tik gal aviečių pyragaičiai vilioja labiau nei kitur.

Visgi tai nėra paprasta kavinė, tai – mokykla, praktikos vieta ar starto aištelė moterims, kurios jau senokai neturi darbo, netiki savo jėgomis ir nedrąsiai žvelgia į pasaulį. Šios moterys čia kepa pyragus, maišo blynų tešlą, tarškina puodais ir plepa tarpusavyje.

Šaunus virtuvėje dirbantis kolektyvas, pamanytų prašalaitis, bet tai – tik dalis tiesos. Daugelis čia dirbančių moterų jau daug metų neturi darbo, augina mažus, dažnai sirguliuojančius vaikus ar slaugo sunkiai sergančius artimuosius.

Visi potencialūs darbdaviai jas atstumia, o varstydamos darbo biržos ar įdarbinimo agentūrų duris jos girdėjo ne vieną neigiamą atsakymą. Daugeliui šių moterų Šv. Jurgio Matulaičio parapijos namų kavinė – tikras išsigelbėjimas , nes tik čia jos ima atgauti pasitikėjimą savimi, mokosi dirbti ir bendrauti iš naujo.

„Įdėja kurti tokią kavinę, kurioje moterys galėtų mokytis, o vėliau – ieškotis darbo, kilo prieš ketverius metus. Dar porą metų tvarkėmės, įrenginėjome ir štai jau dvejus metus dirbame. Padedame moterims, kurios ilgą laiką neturėjo darbo vėl grįžti į darbo rinką, atgauti pasitikėjimą savimi, susirasti draugų ar tiesiog suprasti, kur gyvenime norėtų toliau pasukti“, – pasakoja šios kavinės vadovė Loreta.

Pasak jos, moterys čia gali pasirinkti mokytis kelių specialybių: vienos jų nori būti padavėjos, kitos – kavinės administratorės, na, o trečioms labiausiai patinka maišyti tešlą pyragams, tortams ar kepti blynus.

„Moterys mokosi nuo trijų iki šešių mėnesių, vėliau padedame joms susirasti praktikos vietą, o po to drąsiname eiti ir ieškoti darbo“, – pasakojo Loreta. Pasak jos, šiuos mokymus jau baigė kelios dešimtys moterų, kai kurios susirado darbus, kitos įgijo naujų žinių ir taip reikalingos drąsos, pasitikėjimo savimi konkuruoti darbo rinkoje.

Maisto gaminimo, klientų aptarnavimo subtilybių čia mokosi įvairaus amžiaus ir patirties moterys. Kai kurios prieš tai dirbo buhalterėmis ar valytojomis, o kitos – trynė mokyklos suolą. Mokytis kepti saldėsius ar teisingai patiekti maistą klientams gali ir socialinės rizikos grupėje esančios paaugliukės, ir jaunos mamos ar vyresnės – darbdavių dažnai astumiamos moterys.

„Mes kalbamės su potencialiais darbdaviais, klausiame, ko reikia, kad šios moterys lengviau rastų darbą. Prieš įkurdami šią kavinę taip pat domėjomės, kokių specialybių moterys labiausiai norėtų mokytis, ko reikėtų darbo rinkai“, – pasakoja vadovė. Pasak jos, būtų gerai, kad klientų būtų tiek, kad kavinė galėtų išsilaikyti pati, bet kol kas tai tik svajonė.

„Norėtume, kad apie mus žinotų daugiau žmonių, tuomet galėtume išsilaikyti iš savo darbo, rengti mokymus, priimti daugiau moterų. Dabar taip pat būna klientų, čia dažnai lankosi Šv. Jurgio Matulaičio parapijiečiai, bendruomenės nariai, sekmadieniais, po Mišių, žmonės užsuka puodeliui arbatos“, – pasakoja jauna kavinei vadovaujanti moteris.

Ji pati prieš imdamasi vadovauti šiai kavinei daug metų dirbo kavinėse ir restoranuose. Moteris, besimokančias maisto gaminimo ir patiekimo paslapčių moko profesionalės, daug metų dirbusios viešojo maitinimo įstaigose, žinančios visus darbo subtilumus.

Moterys, kurios mokosi ir dirba Šv. Jurgio Matulaičio parapijos kavinėje, į šią vietą ateina įvairiai, vienos apie šią galimybę sužino iš draugų ar giminaičių, kitos informaciją randa darbo biržoje ar pastebi skelbimą prie bažnyčios durų. Kasmet susirenka po dvi dideles grupes moterų, kurioms sunku įsitvirtinti darbo rinkoje.

Tik maža dalis jų ateina mokytis virėjos ar padavėjos amato, kitos, pasikalbėjusios su socialiniais darbuotojais, pramokusios dirbti kompiuteriu, pasitobulinusios lietuvių ir anglų kalbas, pačios drąsiau ima ieškotis darbo.

„Nauja grupė pradeda savo užsiėmimus jau nuo rugsėjo vidurio, žmonių – daugybė. Skambina kasdien, jau net negalime sutalpinti visų norinčiųjų. Šioms moterims mes neiškome darbo, bet padedame įsidrąsinti ir ieškoti darbo pačioms. Mes tik palaikome, pamokome“, – pasakojo Šv. Jurgio Matulaičio parapijos socialinio centro darbuotojai.

Socialinė darbuotoja Reda, kuri kasdien kalbasi su moterimis, norinčiomis rasti darbą, pasakoja: „Ateina labai skirtingų moterų. Daugiausia yra tokių, kurios ilgai sėdėjo namuose, augino vaikelius ir grįžti į senąją darbo vietą jau nebegalėjo. Žmonės čia ateina praradę pasitikėjimą savimi, ne viena moteris tarsi užhipnotizuota kartoja tą patį: aš nieko negaliu, nieko nemoku.“

Anot jos, keista girdėti, kad žmonės, kurie keletą metų prižiūrėjo savo vaikus, slaugė artimuosius vis tiek sako, jog jie nieko nesugeba.

„Tada kalbiesi su tais žmonėmis ir bandai juos įtikinti, kad jie tiek laiko slaugė, prižiūrėjo, planavo namų biudžetą, gamino maistą ir tikrai kažką moka, todėl gali rasti darbą“, – kalbėjo socialinė darbutoja.

Pasak jos, dažniausiai žmonės yra atstumiami, nes turi mažų vaikų arba yra vyresnio amžiaus.

„Moterys, kurios nori rasti darbą, – randa. Turiu keletą tokių pavyzdžių, štai viena, su kuria bendravau, turėjo vos pastebimą fizinę negalią, bet dirbti ji labai norėjo. Kita, kuri turi gabumų, bet neturi drąsos ir noro, darbo neranda iki šiol. Net pasitaikius geresniam darbo pasiūlymui, ji ima dvejoti, bijoti, kad jos nepriims arba jei priims – mokės per mažai. Žmonės iš anksto susigalvoja visokių barjerų, kurių jie neva negali peržengti, tuomet darbo paieškos komplikuojasi“, – sakė socialinė darbuotoja Reda.

Sunkiausia – įtikinti žmogų, kad jis gali ko nors pasiekti. Pastebimas tam tikras žmonių apatiškumas, jie pernelyg greitai nuleidžia rankas.

Jūratė Važgauskaitė