Valdžia džiūgauja, kad bendrasis vidaus produktas (BVP) auga. Jei premjeras Andrius Kubilius nebūtų nudaužtas dėl škvalo, dabar dar garsiau girtųsi: Lietuvos ekonomikos augimas didžiausias Europos Sąjungoje (ES).

Bet opozicinės Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius mano, kad vis tiek blogai. Gauta keli šimtai milijonų viršplaninių pajamų tik todėl, kad biudžetas buvo blogai suplanuotas. O dar gali būti, kad Vyriausybė ką nors toje bendroje piniginėje slepia.

Tautai ta bendra piniginė mažai rūpi, kiekvienas žiūri tik į savąją ir visąlaik ja nepatenkintas. Ir dėl to kaltina politikus. Toks vaizdas, kad jie nieko neveikia, tik šoka televizijų programose. Nepasitikėjimas Seimu ir partijomis taip smukęs, kad net nepadoru skelbti tuos kelis procentus paskutiniųjų, kurie dar pasitiki.

Apklausose reikėtų kokių nors papildomų klausimų. Jei nepasitiki tautos atstovybe, tai gal nori diktatūros? Jei nepasitiki savo išrinktaisiais, tai gal pats savimi nepasitiki? Nusibodo nepriklausomos demokratinės Lietuvos projektas? Ką siūlai?

Siūlymų būna. Vienas toks paplitęs: noriu balsuoti už asmenybes, ne už partijas. Modeliuojama taip: partijos – nešvarios savanaudiškos gaujos, o iš asmenybių išsirinktume pačias tyriausias ir protingiausias. Bet juk pusę Seimo renkame balsuodami už asmenybes, tačiau jie jokia tobulybe neišsiskiria. Dažniausiai ir atstovauja toms pačioms partijoms. Dabar bus galima asmenybes rinkti ir į savivaldybių tarybas. Partijos jau rūpinasi jomis: apsimesk nepriklausomu, po rinkimų prisijungsi prie frakcijos. Ką mes čia apgaudinėjame?

O ką daryti, jei piliečiai nekenčia partijų, bet politinio proceso be interesų ir idėjų grupių tiesiog nebūna? Asmenybės, kurių niekas nejungia, anarchiškai išsilakstys.

Gal blogos dabartinės partijos? Reikia kurti kokias nors sąžiningas naujas? Bet ir taip kiekvieniems rinkimams sukuriama naujų partijų. Ir dažniausiai tos naujos būna dar blogesnės negu senos. Dar labiau susikibusios su verslu, dar mažiau atsakingos. Jau yra pavyzdžių, kad įmonių vadovai į kuriamą partiją suvaro visus savo darbuotojus. Apie kokias pažiūras ir idėjas galima kalbėti, kai tampi partijos nariu vien iš baimės likti bedarbiu?

Gal laikas visai nurašyti partijas ir pereiti prie judėjimų? Į visuomeninius judėjimus žmonės sueina patys, ne varu suvaromi. Dažniausiai juos jungia koks nors teisybės ieškojimas. Bet greitai pasirodo, kad tą teisybę kiekvienas suvokia savaip, prasimuša ambicijos ir įtarumas. Sąjūdį pakartoti pretendavę judėjimai skyla dar net nepradėję judėti arba tyliai išsivaikšto.

Mums tikrai nepasisekė, kad į demokratijos kelią stojome tuo metu, kai pasaulyje ėmė tirpti senųjų ideo logijų ribos. Nespėjome net išmokti dešiniųjų ir kairiųjų ekonominių sistemų, tradicijų saugojimas netapo konservatizmu, nes nebuvo ko saugoti, reikėjo reformų. Suformavome savo pažiūras tik pagal požiūrį į sovietmetį ir į okupantą. Nekenti sovietmečio ir ruso – tu dešinysis, bandai pateisinti arba ilgiesi – kairysis. Per dvidešimt metų natūralu, kad tos skirties nebeliko.

Ir nebežinome, ko norime. Ir neduodame partijoms jokio ideologinio užsakymo. Politologė Ainė Ramonaitė teigia, kad po atlikto tyrimo išryškėjo tokia žmonių nuostata: tegul išrinktieji padaro ką nors, kad visiems būtų geriau gyventi. Visiškai natūralu, kad tokį užsakymą gavę politikai priversti meluoti: žadėti mažus mokesčius ir dideles socialines garantijas.