Vieną šeštadienį, Jėzui einant per javų lauką, mokiniai skabė varpas ir, ištrynę tarp delnų, valgė.

Fariziejai jiems prikišo: „Kam darote, kas šeštadienį draudžiama?!“

Jėzus atsakė jiems: „Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai? Kaip jis įėjo į Dievo namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams!“

Ir jis pridūrė: „Žmogaus Sūnus yra ir šeštadienio Viešpats“.

Kiti skaitiniai: 1 Kor 4, 6–15; Ps 144

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Įstatymas leido vargšams, kada jie būdavo alkani, valgyti vynuogių ar grūdų kaimyno lauke (žr. Įst 23, 25-26), tačiau rabinai draudė tai daryti per šabą, šeštadienį mat varpų skabymas – tolygus pjūčiai, o per šabą pjūtis buvo draudžiama (žr. Mišna, Šabas 7, 2; „Mišna“ – rabinų rašytinis šaltinis, sudarytas maždaug II a. pr. Kr. ir aiškinantis Šventojo Rašto įsakymus).

Šabo įsakymo pagrindas – Dievo poilsis septintąją dieną (žr. Pr 2, 2-3; Iš 20, 11). Žydų ir graikų filosofas Filonas Aleksandrietis († apie 49 po Kr.) ir kai kurie rabinai įrodinėjo, kad Dievas veikia ir šabo dieną, visa palaikydamas buvimu, duodamas gyvybę gimimu ir atimdamas ją mirtimi. Kiti rabinai mokė, kad Dievas ilsėjosi nuo kūrimo, bet ne nuo tesimo – viešpatavimo, valdymo.

Jėzus gina savo mokinių elgesį, remdamasis Šventojo Rašto tekstu iš 1 Sam 21, 2-7, tai yra cituodamas aukščiausią autoritetą – Dievo žodį: iš didelio alkio Dovydas ir jo vyrai valgė pridėtinės – Artumo – duonos, nors jie nebuvo kunigai. Niekas – nei Šventas Raštas, nei Įstatymo aiškintojai – dėl to nesmerkia Dovydo, nes gyvybiškai svarbus poreikis pateisina Įstatymo (žr. Kun 24, 9) laužymą. Tad ir tikroji šabo vertė, kokią numatė Dievas, nėra neliečiama normų ir priesakų tvirtovė, o galimybė atskleisti savo tikėjimą ir sutvirtinti meilę artimui.

Bet pagrindinis mokinių elgesio – šabo poilsio laužymo – pateisinimas yra tai, kad Jėzus turi aukštesnę valdžią už Įstatymą: „Žmogaus Sūnus yra ir šeštadienio Viešpats“. Jėzaus prigimtis ta pati, kaip Tėvo: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17). Čia Jėzus prisiskiria tą pačią įsakmią galią, kurią turi Tėvas; kitoje kalboje prisiskiria išimtines teises – galią gyvybei ir mirčiai (žr. Jn 5, 21. 24-26) bei galią teisti (žr. Jn 5, 22. 27).

Bernardinai.lt archyvas