Šiomis dienomis pasaulio politika išgyvena reikšmingą pradžią ir reikšmingą pabaigą. Pradžia ta, kad po dvejų metų pirmąsyk prie derybų stalo vėl tiesiogiai susitinka izraeliečiai ir palestiniečiai. O pabaiga ta, kad iš Irako pasitraukė koviniai JAV daliniai.

Tai dienraščio „New York Times“ apžvalgininkui Thomasui L. Friedmanui kelia didelių vilčių. Straipsnyje, pavadintame „Tokių fokusų dar nematei“, jis rašo, kad prezidentas Barackas Obama

vienu ir tuo pačiu metu imasi dviejų ambicingų projektų – sutaikyti Izraelį su Palestina, o Irake suvienyti suskilusius šiitus ir sunitus.

Čia labai daug pastatyta ant kortos, ir tikėtina, jog ekstremistai iš visų jėgų bandys sužlugdyti tiek dviejų valstybių, Izraelio ir Palestinos, sukūrimą, tiek vienos Irako valstybės sutvirtinimą.  

T. Friedmanas cituoja Beiruto dienraščio „Daily Star“ vieno redaktorių, Michaelo Youngo, žodžius, kad „Irakas yra Artimųjų Rytų Vokietija“. Ten – „regiono širdis, veikianti visus, kurie gyvena aplink Iraką. Tai, kas jame dabar darosi, atspindi visas blogiausias regiono tendencijas, tačiau jeigu Iraką pakelsi ant kojų, jame gali įsikūnyti tai, kas geriausia“.

Paties T. Friedmano nuomone, „jei Irako sunitams, kurdams ir šiitams pasisektų pirmą kartą moderniojoje arabų istorijoje sukurti tarpusavio socialinį susitarimą, tai reikštų, jog patvari demokratija įmanoma ne tik Irake, bet ir visur šiame regione“.       

Bet tai reiškia, jog pasitraukus Amerikos kariams, negali pasitraukti amerikiečių parama Irako demokratijos stiprinimui.

Jei T. Friedmanui poslinkiai Artimuosiuose Rytuose kelia vilčių, tai dienraštis „Münchner Merkur“ primena, jog „sakoma, kad viltis miršta paskutinė“. Jis turi omenyje ne Iraką, o izraeliečius ir palestiniečius. Anot Miuncheno laikraščio, abiems pusėms trūksta tikro „taikos noro“.

Originalų požiūrį Izraelio klausimu išdėstė Kanados dienraštis „Toronto Star“: „Izraelis izoliuotas daugiau nei bet kada anksčiau – dėl savo neproporcingo jėgos panaudojimo Libane 2006-aisiais, Gazos ruože 2009, dėl pagalbos flotilės apšaudymo ir dėl nežmoniško Gazos engimo.

Be to, Izraelis prarado savo svarbiausią musulmonišką sąjungininkę Turkiją ir sulaukia vis daugiau pasipriešinimo savo diasporoje (išeivijoje), įskaitant Kanadą. Ir tai turėtų būti geras ženklas taikos procesui“, – daro netikėtą išvadą svarbiausio Kanados miesto dienraštis.

Daugelis laikraščių, net ir Tel Avivo „Ha`aretz“, jau visai nekalbant apie Jungtinių Arabų Emiratų „Gulf News“, didesniu kliuviniu taikai laiko Izraelį. Kitokią nuomonę reiškia Londono „Times`as“.

Pasak jo, „šiame konflikte aišku, kas yra herojai, o kas niekšai. „Hamas“ yra žudikiškas režimas. Jis apsisprendęs izraeliečius žudyti ir palestiniečius dar giliau nuvaryti į skurdą, tuo tarpu Vakarų Jordanijoje konfliktuojantys šalys bent bando gilias abejones įveikti“.

Amerikiečių kariams iš Irako pasitraukus, daugelis laikraščių svarsto, ar karas buvo vertas tiek aukų. Pietų Afrikos Keiptauno dienraštis „Burger“ klausia: „Kas buvo laimėta? Sadamas Huseinas, vienas bjauriausių naujųjų laikų diktatorių, buvo nuverstas, ir šiandien Irakas yra demokratija ar bent kažkas panašaus į ją.

Tačiau tuo pačiu diktatūros pabaiga leido pratrūkti prieštaravimams tarp šiitų, sunitų ir kurdų, kuriems įveikti nematyti jokių funkcionuojančių mechanizmų. Tiesa, vadovaujant Jungtinių Amerikos Valstijų generolui D. Petraeusui, buvo įmanoma smurtą sumažinti tiek, kad amerikiečiai galėjo per daug neprarasdami prestižo pasitraukti.

Tačiau dabar silpna ir korumpuota vyriausybė turi vesti stipriai susiskaldžiusią visuomenę per smurtu pripildytą kasdienybę. Ar tam apsimokėjo visas šis vargas? Turbūt, kad ne?“ – baigia Pietų Afrikos dienraštis.

Su jo nuomone sutinka ir Paryžiaus laikraštis „Monde“, kuriam Irako karo nepavadinsi kitaip kaip istoriniu fiasko:

„Šio nuotykio dėka žuvo beveik du šimtai tūkstančių irakiečių ir apie keturis su puse tūkstančio amerikiečių karių. Šešis mėnesius po paskutinių rinkimų, kurie tikrai buvo laisvi, Irakas vis dar neturi vyriausybės.

George`o W. Busho įsivaizdavimu „naujasis“ Irakas turėjo pakeisti Artimųjų Rytų veidą ir privesti regioną prie demokratijos. Bet išėjo visai priešingai.      

Niekada islamiškosios Irano respublikos įtaka nebuvo tokia stipri, ypač Irake. Ir retai kada karinė operacija užsienyje taip nepakenkė Jungtinių Valstijų prestižui, kaip šioji“.