Toliau tęsiame arkivyskupo Gianfranco Ravasi, biblisto ir teologo, pristatomų maldų ciklą. Šįkart Jūsų dėmesiui –Bažnyčios mokytojo šv. Jono Damaskiečio malda.

Esame priešais bažnyčios, kurioje nuolat lankomės, duris. Kaip ir daugybę kartų prieš tai, rengiamės peržengti slenkstį ir, padarę kryžiaus ženklą, dalyvauti Eucharistijos liturgijoje. Šiuo momentu tikintįjį sustabdo vienas didžiųjų Rytų Bažnyčios tėvų – šv. Jonas Damaskietis, VIII amžiaus mistikas. Jonas gimė Sirijos sostinėje aukšto Bizantijos valdininko šeimoje ir buvo padaręs puikią pasaulietinę karjerą. Maždaug apie 718 metus viską paliko ir pasišventė vienuoliniam gyvenimui.

Nuo tada pamokslavo ir rašė, paliko daugybę rašytinių veikalų, kurie dar ir šiandien sudaro vertingą bizantinės tradicijos palikimą. Štai malda, kurią jis norėjo girdėti tariant krikščionis prie Eucharistijos šventimo slenksčio:

Esu priešais tavo bažnyčios duris
ir neišsivaduoju iš blogų minčių.
Tačiau tu, o Kristau, kuris pateisinai muitininką,
kuris užjautei kanaanietę moterį,
kuris atvėrei rojaus vartus vagiui,
padovanok man savo gerumo lobį
ir kai aš prisiartinsiu ir tave paliesiu
priimk mane kaip kad priėmei nusidėjėlę ir ligonę,
kurią pagydei.
Ši, palietusi tavo drabužio kraštą,
atgavo sveikatą,
anai, apkabinusiai tavo šventas pėdas,
tu atleidai nuodėmes.
Aš, vargdienis, drįstu gauti visą tavo kūną:
nenublokšk manęs į ugnį
tačiau priimk mane kaip juos ir apšviesk mano sielą
atleisdamas kaltes,
užtariant Mergelei, tave pagimdžiusiai.

Jonas mirė 749 m. Jis buvo dainius, ypač šlovinęs Mariją, kaip matome šios maldos pabaigoje. Jo giesmės visuomet būdavo meilės giesmės: „mano širdis sužeista“, ir toliau prisipažįsta – „aistra tau mane degina, meilė mane perkeitė į tave, Viešpatie!“

Pagal Gianfranco Ravasi knygos „Preghiere. L'ateo e il credente davanti a Dio“ (Mondadori, 2000 Milano) ištrauką parengė D. Žemaitytė

Bernardinai.lt