„Maus” viršelis, II dalis. Šaltinis http://www.examiner.com/

Tarptautinių žodžių žodynas skelbia : komiksas – tai pramoginės paskirties publikacija, periodikoje (kartais ir atskirais leidiniais) skelbiami paveikslėlių pavidalo pasakojimai su trumpais žodiniais paaiškinimais.

Pramoga ir holokaustas. Pramoga ir Berlyno sienos griūtis. Tokie sugretinimai skamba ciniškai, jeigu ne graudžiai, ir juolab ne vaikiškai. Tačiau, kaip mus moko iki skausmo pažįstama išmintis – nieko nėra neįmanomo. Todėl šiandien galime skaityti komiksus (ar pieštinius pasakojimus – kaip kam labiau patinka) apie didžiausius istorijos vingius bei tragedijas ir tai daryti visai rimtai, nesišaipant, bet šypsantis. Tiesa, skaityti galima, tik nelietuviškai – prancūzų, anglų, vokiečių ar kitomis kalbomis, nes lietuviai nemėgsta komiksų. Nes lietuviškos leidyklos jų neleidžia (išskyrus japoniškąsias mangas ir kitus pavienius leidinius) – juk vis tiek niekas jų neskaitys.

Komiksai – vakarų pasaulio produktas

„Lietuvoje tokia situacija ir liks – komiksai jau nebetaps kultūros dalimi, o filmai pagal komiksus mums visuomet bus vertinami ne kaip meno reiškinys, o kaip geriau ar blogiau atpasakota istorija”,– tokią eseisto Ernesto Parulskio mintį perskaičiau komiksus populiarinančiame lietuviškame tinklalapyje. Optimizmu nekvepia. O ir priežasčių, kodėl mes „nekultūringi“ komiksų atžvilgiu, yra pakankamai. Viena iš jų – intelektualaus ir į šviesą linkstančio lietuvių mentaliteto nenoras laiko gaišti su pigia populiariosios kultūros lektūra. Ir negalima žmonių kaltinti – visame pasaulyje ilgą laiką komiksai suvokti vien kaip masėms skirtas pramoginis skaitalas, o mes pusę amžiaus su „vakarietišku blogiu” nieko bendro turėti negalėjome.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Anglų filologijos katedros lektorė daktarė Rūta Šlapkauskaitė sako, kad Vakaruose komiksų tradicija turi ilgą istoriją, kuri sietina su satyros ir karikatūros žanru. Trumpos komiksų istorijos svetur iki šiol yra spausdinamos savaitgalio laikraščių paskutiniuose puslapiuose, pavyzdžiui, prancūzakalbėse šalyse ir ne tik klasika jau tapę Tintino nuotykiai. Ketvirtajame dešimtmetyje pasirodė ir pirmosios istorijos apie Supermaną bei Batmaną.
„Komiksų žanrą siečiau su liberaliosios demokratijos tradicija – tai brandžių demokratinių valstybių diskursas. Lietuvoje turime tokius karikatūristus kaip Jonas Varnas ar Rimas Valeikis, bet komiksams reikia pasakojimo, o ne tik vienetinio komentaro. Pamenu, būta komikso apie Pykštuką ir katiną Micių, bet jie buvo labai aiškiai orientuoti į jaunąją auditoriją ir neturėjo ideologinio sluoksnio, kokį randame Supermano ar Batmano komiksuose. Mes dar nesusivokėme, kad komiksai nėra tik pasakojimai mažiesiems, besimokantiems skaityti”,– įsitikinusi R. Šlapkauskaitė.

Tačiau svetur jau kuris laikas bandoma įrodyti, kad komiksų kalba tinkama ne tik su Žmogumi-Voru ar Peliuku Mikiu bendrauti.

Berlyno sienos griūtis paveikslėliuose

„Da war mal was…” fragmentas. Šaltinis http://dawarmalwas.de/

Nesu nei komiksų žinovė, nei aistringa gerbėja (nors vaikystėje mielai domėjausi Donaldo ir Peliuko Mikio istorijomis), o šį straipsnį parašyti sumaniau suintriguota gana netikėtai užtiktos žinutės, jog šiuo metu (iki rugsėjo 4 d.) Rio de Žaneire vyksta jauno vokiečių dailininko Felix Görmann, geriau žinomo slapyvardžiu Flix, darbų paroda. Šis kūrėjas savo šalyje išgarsėjo kaip autobiografinių komiksų piešėjas, savo darbuose kalbantis apie svarbius Vokietijai istorinius įvykius. Atrodo, su pramogomis čia nėra nieko bendra ? Iš tikrųjų, pramoginė atrodo tik forma, o nepretenzingos veikėjų figūrėlės atskleidžia gilią potekstę. Būtent ši drąsi formos ir turinio dermė lemia Flix darbų žavesį. Šio kūrėjo darbų populiarumo netemdo skeptiška nuomonė, jog vokiečiakalbės šalys nėra išvysčiusios tokios komiksų kultūros kaip frankofoniškoji pasaulio dalis ar JAV.

Šiek tiek pasidomėjau šiuo menininku: Flix pripažinimas prasidėjo 2003 m., kuomet baigiamasis jo studijų darbas – autobiografinis komiksas pavadinimu „Held“ (Herojus) laimėjo „Max ir Moritz“ prizą – vieną prestižiškiausių komiksų, išleistų Vokietijoje, apdovanojimų. Šis komiksas buvo išverstas į septynias kalbas, tarp jų – ir korėjiečių.

Pastaruosius metus menininkas savo dėmesį skyrė Berlyno sienai ir jos legalumui. Pernai buvo išleista Flix komiksų knyga apie Šaltojo karo laikotarpį padalytoje Vokietijoje „Da war mal was…”, kurioje apstu ne tik ironiškų, bet ir tragiškų motyvų. Flix šiame kūrinyje atskleidžia savo kartos patyrimą gyvenant suskaldytoje šalyje.

Tragiškos kačių ir pelių gaudynės

„Maus” viršelis, I dalis. Šaltinis http://www.insidethearts.com/

Sužinojus apie šį vokiečių komiksų piešėją, prisiminiau paskaitose girdėjusi apie kitą „devintojo meno“ (taip komiksus įpratę skirstyti jų mėgėjai, ypač prancūzakalbėse šalyse) srities atstovą – amerikietį Artą Spiegelmaną. Jo komiksų knyga „Maus“ (Pelė) – visame pasaulyje išgarsėjęs pieštinis pasakojimas apie holokaustą, kuriam, kaip ir Flix kūrybai, netrūksta biografiškumo, tik šiuo atveju A. Spiegelmanas pasakoja savo tėvų istoriją. Šiuos du menininkus sieja ir dar vienas panašumas – A. Spiegelmanas, kaip ir Flix, yra laimėjęs „Max ir Moritz“ prizą. Ironiška, kilnu, o gal tiesiog gražu – vokiškas prizas knygai, kalbančiai apie nacių žiaurumą. Tačiau tai tikrai ne vienintelis ir ne pats garbingiausias šios knygos įvertinimas – 1992 m. „Maus“ apdovanota Pulitzerio premija.

Nuo pat išleidimo „Maus“ plačiai aptarinėta spaudoje, skaitoma mokyklose ir universitetuose, išversta į 18 pasaulio kalbų. 2008 m. amerikiečių žurnalas „Entertainment Weekly” paskelbė naujosios literatūros klasikos sąrašą, kuriame A. Spiegelmano „Maus” užėmė septintąją vietą – aukščiausią iš visų pieštinių pasakojimų, buvusių sąraše. Už ką ir kodėl ši knyga susilaukė tokio susidomėjimo?

Istorija pasakojama iš paties autoriaus perspektyvos. Knygoje jis derina du pasakojimus: savo tėvo Vladeko Spiegelmano, Lenkijos žydo, išgyvenimus, patirtus prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą, ir savo bei savo šeimos dabartinį gyvenimą Niujorke. Knygoje Vladeko ir jo žmonos Anjos kelias iki Aušvico koncentracijos stovyklos kupinas ironijos (kaip tai panašu į B. Sruogos aprašytą „Dievų mišką”!). Neabejotinai ironiją kelia žmonių vaizdavimas gyvūnais: šiame komikse žydai yra pelės, jų priešai vokiečiai – katės, lenkams suteiktas negarbingas kiaulių pavidalas, prancūzai virtę varlėmis, amerikiečiai – šunimis, čigonai – kandimis, švedai – šiaurės elniais, o britai – žuvimis. Viena didelė „atvirkštinė personifikacija”, itin simboliška ir taikli. Kai kam toks tautų skirstymas gali pasirodyti (ir, neabejoju, pasirodė) netinkamas ar net smerktinas, bet pats A. Spiegelmanas teigė siekęs parodyti, koks absurdiškas yra žmonių rūšiavimas pagal rases, tautybę ar tikėjimą. Sunku mums įvertinti, ar autoriaus tikslas – išryškinant metaforas jas sunaikinti – pasiektas, nes šios knygos, išverstos į lietuvių kalbą, deja, neturime.

Anot R. Šlapkauskaitės, „Maus“ - vienas pirmųjų „rimtųjų“ grafinių romanų, todėl A. Spiegelmaną tikriausiai galėtume laikyti vienu šio žanro pradininkų.

„A. Spiegelmano „Maus“ paprastai yra studijuojamas postmodernaus meno ir literatūros kontekste. Apmaudu, kad Lietuvoje grafinio romano žanras dar neturi autentiškos kūrybinės terpės“,- apgailestauja R. Šlapkauskaitė.

Iki šiol užsienio spaudoje sakoma, kad A. Spiegelmano „Maus“ yra didžiulis pasiekimas, tiek žvelgiant iš istorinės, tiek iš meninės perspektyvos. Menininkas priverčia skaitytoją įsivaizduoti įvykius ir būtent įsivaizdavimas, ko gero, yra svarbiausias veiksnys, lėmęs netradicinės formos pasirinkimą.

Panašios nuomonės yra ir R. Šlapkauskaitė. „Manau, komikso paveikumas slypi vizualiniame plane – komiksai visuomet pasako daugiau nei tik tai, ką kalba jų personažai. Paveikslai visuomet kalba, net „tylėdami“ – tai žinojo ir viduramžių menininkai. Vizualinio ir verbalinio diskurso santykyje slypi meninės paslaptys, suteikiančios menininkams galimybes nuolat save disciplinuoti ir plėsti meninių diskursų ribas. Komiksų pasakojimai dažnai pasitelkia pamatines žmogiškąsias patirtis ir archetipinius vaizdinius, todėl jie yra visuotinai suprantami. Tačiau pati šio diskurso prigimtis reikalauja didžiulės meninės drausmės – kaip nebanaliai papasakoti istoriją paveiksliukais? Juk čia nėra vietos poetiniams aprašymams. Reikia labai gerai suvokti pasakojimo struktūrą ir teisingai nuspręsti, ką privalu pasakyti žodžiais, o ką sugestijuoti vaizdais”.

Forma netrukdo turiniui

Knieti sužinoti, ką apie realias sudėtingas problemas nagrinėjančius komiksus mano tikri komiksų žinovai ir gerbėjai. Štai vieno iš lietuviško tinklalapio apie komiksus kūrėjų Audriaus nuomonė: „A. Spiegelmanas yra komiksų dailininkas, todėl nieko keisto, kad jis apie holokaustą papasakoti pasirinko komikso formą. Klausi, ką kūriniui duoda formos, regis, nederančios prie turinio, suteikimas. O kas ten nedera prie formos? Papasakota istorija, kūrinio esmė savo reikšmės nėra linkusi prarasti nuo pasakojimo formos, ar tai būtų proza, komiksas, kino filmas, eilėraštis, daina, teatro vaidinimas. Skirtingi pasakojimo būdai skirtingomis priemonėmis siekia paveikti skaitytoją (žiūrovą), tačiau stengiamasi perduoti tą pačią žinią“.

Audrius mano, kad Lietuvoje „Maus“ neskaitytų ir nevertintų ta auditorija, kuriai skirtas šis komiksas. Anot jo, mūsų šalyje jau buvo bandymų leisti „rimtuosius“ komiksus, tačiau knygos tik rinko dulkes knygynų lentynose.

Bet dabar ne apie jas. Dabar apie tai, kad komiksai nėra tik vaikų skaitiniai. Juos skaitydami, suaugusieji taip pat gali atrasti šį tą vertingo. Ir kodėl gi šiame straipsnyje aprašyti kūriniai, juos išvertus į lietuvių kalbą, negalėtų tapti savotiškais vaikų istorijos mokytojais?

Mano pačios planuojamų perskaityti knygų sąrašo viršūnėje – komiksų klasika. Mielai vakarą praleisčiau su „Tintino“ nuotykiais, tikrai neatsisakyčiau „Maus“, o kada nors gal pavyks susipažinti ir su „Da war mal was...

Įdomaus (komiksų) skaitymo!