Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys /Lk 14, 27/.

Jėzus kviečia mus nesustoti bet nešti savo kryžių. Krikščionio gyvenimo tikslas – ne kryžius, bet Jėzus. Negalime leisti, kad ligos, skolos, priklausomybės, netektys, nesėkmės prislėgtų ir stabdytų mus. Jėzus kviečia eiti toliau, sekti juo, semtis stiprybės, tikėtis sveikatos, paaukštinimo, ramybės ir kitų savo svajonių. Tačiau daugelis nebeneša savo kryžiaus, nebekovoja, nebeseka Jėzumi. Jie jau sustojo, pasidavė, susitaikė su sunkumais. Jie nusivylę, nuliūdę, pikti, kupini nerimo ir baimės. Jie nebešlovina Dievo, nebedėkoja jam. Neigiamos mintys juos vargina ir slegia: „Niekada nepasveiksi, niekada nesukursi šeimos, niekada nesurasi mėgstamo darbo, niekada neatsikratysi antsvorio ar priklausomybės.“ Visos tos mintys tartum sunkus kryžius prislegia mūsų širdis. Turime nepasiduoti ir kartoti: „Tėve, dėkoju, kad darbuojiesi mano gyvenime. Dėkoju, kad viską keiti mano gerovei. Dėkoju, kad auklėji mano vaiką. Dėkoju, kad siunti man būsimą sutuoktinį. Tikiu, kad atnaujini mano santuokos ryšį.“ Dėkodami ir šlovindami einame paskui Jėzų.

Mes daug kartų prašome to paties dalyko. Žinoma, ir Jėzus moko mus ištvermingai prašyti, jei norime ko nors gauti. Tačiau turime dažniau šlovinti Dievą ir dėkoti jam, tikėdami, kad jis jau viską rengia tam, kad tai įvyktų. Prisiminkime Abraomą. Dievas jam davė pažadą, kuris atrodė nerealistiškas. Ką darė Abraomas? Jis nesutriko. Jis tikėjo ir šlovino Dievą. Žinoma, Abraomą irgi atakavo visokios nusivylimo mintys: „Esi per senas. Tu tikrai neturėsi vaikų. Tavo svajonė neišsipildys.“ Jis turėjo pasirinkimą. Jis galėjo pasilikti nusivylęs ir pralaimėjęs. Tačiau jis pasirinko tikėjimą ir šlovinimą, nematydamas, kaip išsipildys jo svajonė. Nekalbėkime apie tai, kokia sunki mūsų padėtis. Kalbėkime apie tai, kokios norime. Nesakykime Dievui, kokie dideli kalnai mūsų gyvenimo kelyje. Sakykime kalnams, koks galingas yra mūsų Dievas. Kai skundžiamės, verkšlename, kaltiname, tuomet puolame į dar didesnę depresiją. Šlovindami Dievą, parodome ir stipriname savo tikėjimą. Kai einame per sunkumus, kartokime: „Dieve, dėkoju, kad veiki mano gyvenime. Tai atrodo neįmanoma. Tačiau tu mėgsti daryti neįmanomus dalykus.“

Du vienos bažnyčios bendruomenės nariai prieš daugelį metų sukūrė šeimą. Buvo laimingi. Tačiau jie daugelį metų negalėjo susilaukti vaikų. Jie perėjo įvairias vaisingumo gydymo procedūras, lankėsi pas žymius specialistus. Metai bėgo. Tačiau jie tikėjo, kad netrukus jie pradės naują gyvybę. Po 20 metų jų bendruomenės nariai pradėjo iš jų šaipytis ir juos atkalbinėti nuo šios svajonės. Jie sakė, kad ši svajonė gali būti ne iš Dievo. Jie siūlė jiems susitaikyti su tokia situacija ir siekti kitos svajonės. Tačiau jie ir toliau tikėjo, dėkojo Dievui už jiems duotą pažadą. Tas pažadas buvo įsišaknijęs jų širdyje. Jie neleido, kad kiti žmonės atimtų jų svajonę. Jie ir toliau dėkojo Dievui už tai, jog jie vieną dieną turės kūdikį. Panašiai kaip ir Abraomui, šiai porai po 29 metų Dievas įvykdė savo pažadą. Jiems gimė dvyniai. Jų du berniukai šiandien jau trejų metų amžiaus sveiki ir laimingi. Jų tėvai toliau šlovina Dievą, kuriam nėra negalimų dalykų.

Visi turime Dievo dovanotų svajonių savo širdyje. Tikime, kad jos išsipildys. Tačiau daugelis iš jų neįvyksta per vieną naktį. Dažniausiai reikia laiko. Tuomet labai lengva prarasti drąsą, pasiduoti, nusiminti. Prarandame entuziazmą, prigęsta gyvenimo ugnis. Tačiau ta Dievo pasėta sėkla vis dar mūsų širdyje. Ji miega. Gal anksčiau tikėjote gražia santuoka. Tačiau šiandien susitaikėte su tuo, ką turite, ir gyvenate tik kartu be tikro meilės ryšio. Gal svajojote kilti savo profesiniame gyvenime, siekti didesnių pareigų, projektų, atsakomybės. Tačiau patyrėte nesėkmių ir dabar jau susitaikėte su ta padėtimi, kurioje esate. Gal prieš kelerius metus kovojote su liga. Tačiau šiandien jūs jau pasiduodate ir mokotės gyventi su liga.

Jėzus šiandien moko mus būti aktyviems. Jis nemoko mūsų stovėti su kryžiumi, susitaikyti su sunkumais, tinginiauti. Jis liepia mums eiti, sekti juo, kovoti, tikėti. Kai sunku, turime šlovinti Dievą: „Dieve, šlovinu tave, tikiu ir vykdau tavo valią. Tu įvykdei pažadą Abraomui. Žinau, jog ir mano gyvenime darai, ką esi man parengęs. Dėkoju, Dieve, kad mano vaikai tikrai šlovins tave. Dėkoju, kad sukursiu šeimą. Dėkoju, kad surasiu mėgstamą darbą. Tikiu, jog tu darbuojiesi mano gerovei.“

Sielos priešas stengiasi atimti iš mūsų tikėjimą. Kartais mums atrodo, kad neturėsime mėgstamo darbo, neišsivaduosime iš skolų, nepasveiksime iš ligos. Dėkokime Dievui, kad jis jau rengia mūsų svajonių išsipildymą. Kai viskas atrodo nebepakeliama, nepasiduokime, neškime kryžių, sekime Jėzumi, dėkokime jam, šlovinkime jį. Dievas, kuris izraelitams atvėrė kelią per Raudonąją jūrą, gali atverti ir mums kelią per gyvenimo kliūtis. Šlovinkime Dievą už jo pergales, kurias jis yra parengęs mūsų gyvenime.

Autorius yra Kauno jėzuitų bažnyčios rektorius ir Vadovų ugdymo centro direktorius