Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane, bet nebrangina manęs labiau už savo tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris ir netgi savo gyvybę, – negali būti mano mokinys.

Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.

Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: „Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti“.

Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?! Jei ne, tai anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.

Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“.

Kiti skaitiniai:Išm 9, 13–19; Ps 89; Fm 1, 9–10. 12–17

Evangelijos skaitinį komentuoja s. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI

Susumuokime šios savaitės Evangelijos pamokas: Jėzus yra Tėvo siųstas, Dvasios pateptas  Išgelbėtojas. Nuo pat savo viešosios veiklos pradžios jis tą daro: gydo sergančius, išlaisvina demonų apsėstus, kiekvienam ieškančiam parodo naujo gyvenimo kelią. Jis sėja viltį, suteikia meilę, uždega tikėjimo šviesą. Nenuostabu, kad paskui jį seka suvargusios, galbūt susidomėjusios, ar tiesiog naujo gyvenimo išsiilgusios minios. Šalia to, Jėzus dar pasikviečia keletą artimų bendradarbių, kurie, „viską palikę“, atsideda tarnystei su juo. Prasideda nauja bendrystės tarp Kūrėjo ir kūrinijos era, kuri tęsis visą amžinybę – sužadėtinių meilės era. Meilės, apvalytos nuo surambėjimų, išgrynintos ir nuolat atsinaujinančios, kad amžinybėje neapkarstų...

Šiandienos Evangelija tarsi atbaigia savo šedevrą – Jėzaus pamokymai pasiekia viršūnę. Nepamirškime, kad esam piršlybų kontekste! Dievas kaip įsimylėjęs jaunikis ateina pas savo tautą, Kūrėjas pas kūriniją, kad sukurtų naują bendrystę su ja, kad susituoktų su ja meilėje. Jis pasiruošęs atiduoti visą save, nieko sau nepasilikdamas. Atėjo eilė tarti apsisprendimo žodį antrajai pusei – ar pasiruošusi įsipareigoti šiam santykiui lygiai taip pat? Jei ne, tuomet neverta pradėti – vienpusė santuoka neįmanoma.

Gal ir ne pati saldžiausia dalis, bet būtina kiekvienose piršlybose – aptarti sąlygas. Jėzus jau parodė savo meilę; jo Asmuo, ne įstatymas, yra tos meilės matas. O sužadėtinė? Ar ji pasiruošusi tuo matu matuoti? Ar pasiruošusi Jėzų laikyti aukščiau už viską: tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris ir net savo gyvybę?

Aiškumo dėlei Jėzus pasako du palyginimus: apie vynininką, planuojantį statyti vynuogių spaudimo bokštą, ir apie karalių, traukiantį į karą su kitu karaliumi: ar pakaks pajėgų įgyvendinti savo planą? Jei ne, tai pasekmės laukia, švelniai sakant, nemalonios. Lygiai taip pat nemalonu, jeigu pradedi sieti savo gyvenimą su Viešpačiu, bet vėliau imi trauktis, kitus dalykus iškelti į pirmą vietą, kol galiausiai jam visai nebelieka vietos tavo gyvenime.

Galbūt dažnai nesusimąstome, bet Jėzus perspėja – tai tolygu pralaimėti karą! Išties turime neišleisti iš akių amžinybės perspektyvos: mums yra pasiūlymas gyventi Dievo meilėje, dalintis ta tobula laime, kuria tarpusavyje dalinasi trys Švenčiausios Trejybės Asmenys. Tai prasideda jau dabar ir tęsis amžinai. Jeigu tik mes esam pasiryžę eiti jo parodytu keliu iki galo. Taip, tai nelengvas kelias, reikalaujantis atsižadėti viso savęs dėl Viešpaties ir susijungti su juo kryžiuje, aukoje. Tačiau jei, paragavę šio saldumo, bet galiausiai viską praradę, pasijusime vieniši ir apleisti, argi tai nebus kartėlis, tolygus pralaimėtam karui? Yra ir daugiau vietų Evangelijoje, kur Jėzus panašiai perspėja: „Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“ (Lk 9,25). Pražudyti ar pakenkti savo amžinam gyvenimui, amžinai laimei – tai iš tiesų praradimas, kurio neatperka jokie žemiško gyvenimo turtai ar malonumai. Jėzus akcentuoja amžinybę, ir tai teisinga, nes žemiškas gyvenimas tėra tik akimirka, tik įžanga, tik pasirengimo amžinai puotai laikas. Ir kryžiaus nešimas paskui savo Viešpatį, o tiksliau – kartu su juo, jam padedant, – tik žemiško, laikino gyvenimo bruožas.

Šv. Klara Asyžietė († 1253), giliai suvokusi šį slėpinį, rašė: „O, kokie didūs ir girtini mainai: palikti laikina už amžina, užsitarnauti dangiška už žemiška, gauti šimtą už vieną ir paveldėti palaimingą amžinąjį gyvenimą!“ Išties šis nuostabus pasiūlymas iš Viešpaties šiandien skamba ir mums: kryžiaus patirtis bet kokiu atveju žmogaus gyvenime neišvengiama, bet ar mes jį nešime vieni, ar paskui savo Viešpatį, jam leisdami eiti pirma mūsų, tai priklauso nuo mūsų apsisprendimo. Kaip gera, kai žemiškojo gyvenimo pabaigoje žmogus gali tarti apaštalo Pauliaus žodžiais: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kuriuo mane tą Dieną apdovanos Viešpats, teisingasis Teisėjas, ir ne tik mane, bet ir visus, kurie su meile laukia jo pasirodant“ (2 Tim 4,7-8).

Bernardinai.lt