Jean Baudrillard. „Simuliakrai ir simuliacija“. Iš prancūzų k. vertė Marius Daškus. Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Nėra lengva aprašyti perskaitytą J. Baudrillard'ą. Knyga, žinoma, perleista, tačiau nuodugniai skaičiau ją pirmąkart. Šypsena ėmė nuo pat epigrafo, kuriame cituojamas neva Ekliaziastas, pasisakantis apie simuliakrą – Biblijoj tikrai nėra tokio sakinio, tai paties J. Baudrillard‘o sukurtas simuliakras. Ir įtvirtintas terminas. Skaitant teko nusimesti kelias „savaime suprantamybes“: tarkim, J. Baudrillard'as pirmąkart man atvėrė fašizmą kaip priešinimąsi – gilų, iracionalų, pamišėlišką pasipriešinimą tam, kas yra dar blogiau už jį patį. Tai kitai baimei, kurią sėja tikrovės ir racionalumo maišymasis, įleidęs gilias šaknis Vakaruose (pgl. p. 57). Autorius turbūt angažuojasi kaip kultūringas nihilistas; manęs asmeniškai nebejaudina tik sistemos samprata, nes ją kritikuojantis juk turi visas galimybes išvažiuoti gyventi į džiungles ar ten, kur esama kitų bendruomeninių sistemų, arba gyventi sistemoje be jokios sistemos. Atsispiriama nuo F. Nietzschės paskelbtos Dievo mirties: „Tačiau simuliuoto visų daiktų skaidrumo, pasaulio materialistinio ar idealistinio virtimo hiperrealybe akivaizdoje (Dievas nemirė, jis tapo hiperrealus), nebėra teorinio ir kritinio Dievo, kuris galėtų atpažinti savus.“ (p. 181) Įdomu, kaip sako vienas bičiulis, ką J. Baudrillard'as pasakytų apie facebooką. Apie visuomenę jis pasisako taip: „Mes susiduriame su šia sistema dvilypėje, neišsprendžiamoje double bind situacijoje – visai kaip vaikai, susidūrę su suaugusiųjų pasaulio reikalavimais. Iš jų reikalaujama būti savarankiškais, atsakingais, laisvais ir sąmoningais subjektais ir kartu – nuolankiais, inertiškais, paklusniais, prisitaikančiais objektais. Vaikas priešinasi visaip kaip gali ir į kiekvieną prieštaringą reikalavimą jis atsako taip pat dvejopa strategija.“ (p. 102) Jis siūlo skaitytojui organizuoti netikrą ginkluotą apiplėšimą, po kurio įsitikinsime, jog jau niekas nepatikės, kad mums nereikalingi pinigai, ir įsitikinti simuliakrų egzistavimu (p. 29): ,,Taigi mes vėl atsiduriame ten, kur pradėjome: nė viena iš mūsų visuomenių nemoka gedėti tikrovės, valdžios, paties socialumo, kuris irgi prarandamas. To vengdami, bandom dirbtinai vėl įpūsti visam tam gyvybę. Ir galbūt šitaip mes galų gale atversim kelią socializmui. Nenumatytai pakrypus reikalams ir įsipynus (nebe istorijos) ironijai, jį pagimdys socialumo mirtis, kaip kad Dievo mirtis gimdo religijas.” (p. 36) Skaitai ir skoniesi. Ne vien šmaikščiais palyginimais („Simbolinis įpjovų ir įdagų ritualas kaip Niujorko metro graffiti“ (p. 131)) ar gebėjimu skaityti simbolius, metaforas – autoavarija filme interpretuojama kaip lytinis aktas – bet ir laiko simptomų įžvalgumu: „Anksčiau karalius turėdavo mirti (Dievas taip pat), ir čia slypėjo jo galia. Šiandien jis iš visų jėgų dedasi mirštąs, kad išsaugotų valdžios malonę. Tačiau ji jau prarasta.”(p. 28) Vakarietiškasis racionalumas konstatuojamas kaip prigimtinė prievarta: „Mes buvome išlaisvinančios prievartos kultūra (racionalumas). […] Šią kultūrą lydinti prievarta gimdo kitą, platesnį pasaulį – produkavimo prievartą. Ji yra dialektinė, energetinė, apvalomoji. Tai prievarta, kurią mes išmokome analizuoti, kuri mums yra artimai pažįstama: ji ženklina sociumo kelius ir galų gale prisotina visą socialinį lauką. Tai determinuota, analitinė, išlaisvinanti prievarta.” (p. 86-87) Dekonstruojama ir nusistovėjusi gamtos samprata: ,,Nei gyvūnams, nei laukiniams nepažįstama „gamta” mūsų prasme: jie žino tik apribotas, pažymėtas teritorijas, erdves, kurių sienų negalima kirsti nė iš vienos pusės.“ (p. 160) Prieinama ir prie kultūros (siaurąja prasme) kritikos, pavyzdžiu pasitelkiant žymiausią Paryžiaus meno muziejų: „Štai kur aštriausia ironija, slypinti Beaubourg’e: į jį masės veržiasi ne todėl, kad varvintų seilę dėl kultūros, atnešusios joms per amžius tiek nusivylimo, o todėl, kad pirmą kartą turi progą gausiu būriu gedėti dėl kultūros, kurios iš esmės jos visuomet nekentė.” (p. 80) Čia veikiausiai kritikuojamas kultūros „marketingo” metodas, kaip ir nenatūralaus kaupimo, sandėliavimo instinktas. „Vakarus apėmė panika pagalvojus, kad nesugebės išgelbėti to, ką simbolinė sfera, paslėpusi nuo akių ir dienos šviesos, įstengė išsaugoti keturiasdešimt amžių. Ramzis mums nieko nereiškia, neįkainojama yra tik mumija, nes ji garantuoja, kad kaupimas turi prasmę. Visa mūsų linijiškumo ir kaupimo kultūra žlunga, jeigu mes negalime sandėliuoti atvirame ore. Štai kodėl faraonai turi būti ištraukti iš jų kapų, o mumijos – iš jų tylos. Štai kodėl reikia juos ekshumuoti ir atiduoti jiems karinę pagarbą. Į juos kėsinasi ne tik kirminai, bet ir mokslas. Tik pasislėpę nuo žmonių akių jie galėjo tūkstantmečius stabdyti puvimo procesą, o tai reiškė, kad jie valdo visą mainų su mirtimi ciklą.” (p. 17)

Įdomiausia, jog J. Baudrillard’o mąstyme (kaip ir kito filosofo, S. Žižeko) dalyvauja patyrinėtas kino bei televizijos kontekstas, taip pat giluminė šių reiškinių refleksija: „Tad derėtų kalbėti apie šaltą televizijos šviesą, apie jos nežalingumą vaizduotei (taip pat ir vaikų), nes ji nebeperteikia jokios įsivaizduojamybės tiesiog dėl to, kad ji nebėra vaizdas. Kinas, priešingai, dar išsaugojo (bet vis mažesniu mastu, nes vis daugiau užsikrečia televizija) įsivaizdavimo intensyvumą – nes kinas yra vaizdas. Kitaip tariant, ne vien ekranas bei vizualinė forma, bet ir mitas, kažkas, kas dar yra panašus į antrininką, fantazmą, veidrodį, sapną ir t. t.” (p. 64) S. Kubricką Baudrillard'as originaliai pavadina režisieriumi-šachmatininku (p. 59), ir, nors tai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje užrašyti tekstai, man jie sušvytėjo kultūros kritikos aktualumu. Išskyrus nebent šį tą iš kalbos – „infantilus, debiliškas” – tai dar Baudrillard’o (g. 1929) laikų leksikonas. Šiandieninis žmogus jau turėtų vartoti kitokį, galbūt mažiau „nudėvėtą” ir labiau korektišką. Vaistas, kuris siūlomas kaip alternatyva egzistuojančioms sistemoms – „Tik iššūkis arba vaizduote besivadovaujantis mokslas, savotiška simuliakrų patafizika gali išvaduoti mus iš tos simuliacijos strategijos ir mirties aklavietės, kurioje mus užspendžia sistema.“ (p. 176)