Negaliu nepasidžiaugti tuo, kad praėjusią vasarą kamavomės ne vien nuo kaitros ir liūčių, bet nuo intelektualinių ginčų, kurių aš kaskart prisipažįstu pasigendąs. Į Tomo Venclovos iššūkį sureagavo kuo plačiausias save praprususiais ir išsilavinančiais laikančių asmenų spektras – nuo poetų iki politikų ir dar toliau.

Kažin, ar rašydamas savąjį „Aš dūstu“ T. Venclova bent įtarė, kad sukels audrą, savotiškai prilygstančią šios vasaros gamtos stichijoms – atsakymus jam, atsakymus atsakymams bei pavienius pamintijimus. Tekstų, skirtų tiesiogiai straipsnio problematikai, susikaupė daugiau nei tuzinas, ir tai neskaitant įvairiausių smulkių paminėjimų įvairiuose rašiniuose, diskusijų internete ir lauko kavinėse.

Apskritai nieko čia nuostabaus. T. Venclova užgavo jautrias temas, tokias kaip tautiškumas ir kosmopolitizmas, patriotizmas ir ksenofobija. Jautrias ne tik čia, jautrias ne tik dabar. Diskusijos šiomis temomis vienu ar kitu pavidalu Europoje kyla jau porą–trejetą šimtmečių, jei ne dar ilgiau, tad panašu, jog taško ar bent kabliataškio čia nedėsime dar gana ilgai.

Tačiau tuo polemika, nepritarimas ar tiesiog suirzimas nesibaigia.

Esama dar vienos prieštaros linijos. Dažnam T. Venclovai pritarusiajam ar prieštaravusiajam suskaudo ir kitas dalykas. Jie išskaitė (nors, tiesą sakant, tekste tai nėra visiškai akivaizdu), jog Lietuvoje, pasak T. Venclovos, esą tik du intelektualai. Še tai tau! Kodėl gerbiamas profesorius intelektualais palaikė tik save ir Leonidą Donskį!? – klausia įsižeidusieji. Juk ne vienas reaguojančio straipsnio autorius taip pat mielai matuotųsi intelektualo mantiją ar surdutą, ar bent švarkelį per alkūnes nutrintomis rankovėmis. O dabar štai, patriarchas neleidžia...

Ir, ko blogo, teisingai daro.

Iš pradžių pasekime T. Venclovos teksto kelią. Iš pažiūros jo pradžia – pranešimas šiemetinėje „Santaros-Šviesos“ konferencijoje, nesusilaukęs viešumoje jokio atgarsio. Ir nieko čia stebėtino, pranešimas konferencijoje, netgi tokioje populiarioje kaip pastaroji, praktiškai niekuomet neiškeliauja už salės, kurioje buvo perskaitytas, sienų. Paskui pasirodė straipsnis mėnraštyje „IQ“, ir tuomet taip pat nieko nenutiko (žurnalą reikia pirkti ar prenumeruoti, o tai vargas ir išlaidos). O tuomet, vieną gražų rytą, jis pasirodė internete, „Bernardinuose“, bet kur kas svarbiau – „Delfyje“. Na ir prasidėjo! Visur, kur įmanoma!

Komiškiausia šioje istorijoje yra tai, kad T. Venclovos straipsnyje nėra nė vienos naujos minties, nieko, visiškai nieko, ko autorius vienur ar kitur nebūtų pasakęs ar parašęs. Ne tik palyginti gausiuose pastarojo meto interviu. T. Venclova pakartojo tą patį, ką sako ir rašo nuo seniai. Visos straipsnio tezės išsakytos dar 1991-aisiais Vilniuje (ne kokioje Amerikoje) išleistoje T. Venclovos eseistikos ir publicistikos rinktinėje „Vilties formos“. Sutinku, išleista senokai, tačiau 15 000 tiražu! (Ar dabar koks leidėjas dar galvoja apie tokius tiražus?) Vėliau šios idėjos pakartotos knygoje „Manau, kad...: pokalbiai su Tomu Venclova“, išleistoje 2000-aisiais. Tiražo nežinau, tačiau žinau, jog knyga tikrai nenuskambėjo...

Nieko sau intelektualai, pagalvoju, jei nesugeba pastebėti, jog prie kiekvienos T. Venclovos straipsnio pastraipos galima dėti išnašą, nurodančią, kur ir kada pastraipos mintis jau yra pasakyta/parašyta.

Štai ir paaiškėja, jog intelektualais vaidintis norinčiųjų yra gausu, tačiau knygų, o ir apskritai kolegų darbų niekas neskaito (o jei ir skaito, tai labai slepia). Ar įsivaizduojate tokio masto polemiką, kilusią dėl knygos? Aš ne. Kontroversiškiausios pastarojo meto knygos – Nerijos Putinaitės „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ ir Mindaugo Pociaus „Kita mėnulio pusė“ – nors ir susilaukusios tam tikro dėmesio, polemikai dėl T. Venclovos nė iš tolo neprilygsta. Sakysite kalibras ne tas – kur T. Venclova, o kur N. Putinaitė ar M. Pocius? Vargu ar vien tik čia šuo pakastas. Jei pastarojo meto T. Venclovos interviu (tomis pat jį dusinančiomis temomis) būtų surinkti į knygelę, vargu ar kas iš to išeitų.

Tiesą sakant, nieko įspūdingo nebūtų nutikę ir tuomet, jei šis tekstas būtų buvęs išspausdintas kokiame kultūriniame savaitraštyje ar mėnraštyje, perskaitytas Lietuvos radijo programoje „Klasika“, ar pasirodęs kokioje kitoje, tradiciškai (iš įpročio?) intelektualesne laikomoje terpėje.

Galbūt retrogradiška manyti, jog nūdienis intelektualas, ar norintis toks būti, privalo skaityti knygas ar kitą kultūrinę spaudą, kai internetas teikia neregėtų, negirdėtų galimybių, kai jame verda tikrasis gyvenimas, ir jei tavęs neranda Google, tavęs apskritai nėra. Galbūt. Bet man keista suvokti, kad bene vienintelė Lietuvoje likusi intelektualinė veikla – tai naršymas populiariausiame naujienų portale ir reakcija į tai, ką perskaitei.

Jei taip, tai, sakyčiau, skurdoka...