Šeštadienį Jėzus nuėjo į sinagogą ir mokė. Ten buvo žmogus, kurio dešinė ranka buvo padžiūvusi.

Rašto aiškintojai ir fariziejai stebėjo, ar jis gydys šeštadienį, kad rastų, kuo jį kaltinti.

Bet jis išskaitė jų mintis ir tarė vyrui su padžiūvusia ranka: „Kelkis ir stok į vidurį“. Tasai atsistojo.

Tuomet Jėzus paklausė juos: „Aš klausiu jus, ar šeštadienį leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“

Ir apžvelgęs visus aplinkui, jis tarė tam žmogui: „Ištiesk savo ranką!“ Tas ištiesė, ir ranka atgijo.

O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką Jėzui padaryti.

Kiti skaitiniai: 1 Kor 5, 1–8; Ps 5

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis

Nors pats Jėzus yra šabo Viešpats, tačiau į jį vis dar žiūrima kaip į įsilaužėlį, kuris griauna nusistovėjusią ir kai kuriems net patogią tvarką.

Pirmiausia ši ištrauka parodo, kaip labai žmonės prisirišę prie tam tikrų formų, kurios yra svarbesnės už patį Dievą, už gyvą ryšį su juo.

Mes esame labai panašūs į ano laiko fariziejus daugelyje savo religinių praktikų, Bažnyčios liturgijos sampratoje.

Štai, pavyzdžiui, Krikšto sakramento šventimas. Nesvarbu, kad vaikas rėkia  būdamas ant rankų pas antrą kartą gyvenime matomą iš Airijos atostogų grįžusį krikštatėvį, už nugaros stovinti krikštijamojo senelė labai atsakingai ir įsakmiu tonu pabrėžia, kad tik krikštatėvis gali laikyti krikštijamąjį.

Jaunavedžiai supanikuoja santuokos liturgijos metu pastebėję, jog svečiai sėdi, kur kam patogu, ir jaunoji po ceremonijos pareiškia, kad jos giminės turėjo sėdėti jos pusėje, o jaunojo – jo pusėje.

Šiais dviem labai dažnai Bažnyčioje pasitaikančiais pavyzdžiais norėjau pailiustruoti, kaip dažnai nuklystame į pačius nereikšmingiausius dalykus, užmiršdami esmę, užmiršdami, jog visada svarbu susitikimas su Dievu, ryšio su juo užmezgimas.

Taip ir šios dienos Evangelijos ištraukoje matome, kad raidė svarbiausia. Nors galima būtų ir suabejoti, jei fariziejams nerūpėtų Jėzų pričiupti. O raidės nesilaikymas daugeliu atvejų jiems yra patogus priekaištauti.

Čia būtų panašiai kaip su kataliku, kuris sako, kad sekmadienį negalima dirbti ir, užsidegus kaimyno namui, nepadeda jam gesinti, nes nenori padaryti sunkios nuodėmės – dirbti.

Turbūt daug kas pasikeitų, jei situacija liestų asmeniškai. Štai ir fariziejai. Jei tai būtų buvęs kurio nors iš jų sūnus ar brolis, įdomu kaip būtų pasielgę. Tikriausiai būtų su dėkingumu puolę Jėzui po kojomis.

Taip jau yra, kad lengviausia pamatyti kito netobulumą, nuodėmę ar įstatymo nesilaikymą, bet pirmiau turime išsiridenti rąstą iš savo akies, o tik tada krislelį iš brolio.

Bernardinai.lt