Įdomu buvo skaityti Kęstučio Girniaus  straipsnį apie 1941 metų  Lietuvos laikinąją vyriausybę (LLV) ir Leonido Donskio atsaką, filosofiškai pavadintą   „Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins?“.

K.Girnius tvirtina, kad negalima vienareikšmiškai kalbėti apie LLV, kol galutinai neištirta visa jos veikla ir ypač toks  jautrus  lietuviams žydų genocidas.  Tuo tarpu L. Donskis, jam oponuodamas, nurodo net kelis informacijos šaltinius, kuriuose apstu detalios medžiagos ne tik  visam minimam laikotarpiui pažinti,  bet ir  šiuo mums rūpimu klausimu. Jis nurodo  užsienio tyrinėtojų: Martino Gilberto, Martino Deano, Christopho Dieckmano, Joachimo Tauberio, Sauliaus Sužiedėlio ir kitų garsių Anglijos, Vokietijos, JAV ir Izraelio istorikų ir lietuvių istorikų: Liudo Truskos, Arūno Bubnio ir Valentino Brandišausko pavardes. Ypatingo dėmesio vertas savo medžiagos  gausa yra  S.Sužiedėlio ir C. Dieckmanno kapitalinis tyrimas „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 metų vasarą ir rudenį: šaltiniai ir analizė“, jame paskelbtos.

Be to, yra išlikę LLV posėdžių dokumentai. Nekartosiu čia pagrįstų ir įtikinančių L.Donskio argumentų, tarp kurių ir akivaizdžios tiesos, kad 220 tūkstančių Lietuvos piliečių –žydų išžudė ne ateiviai iš kosmoso, bet  „okupacinė nacių jėga kartu su vietiniais kolaborantais“. Šios, kaip ir bet kurios kitos žudynės negali būti pateisinamos jokiais motyvais. Nes nusikaltimas visados ir  yra tik nusikaltimas, kurio jokios lengvinančios aplinkybės nesuniveliuoja .

Mūsų kalbamuoju atveju LLV, nors ir netiesiogiai, bet prisidėjo vykdant žydų genocidą. Be abejo, LLV norai buvo patys kilniausi –atkurti nepriklausomą Lietuvą.  Be abejo, jos galimybės buvo labai ribotos, nes jos siekiai nesutapo su Trečiojo Reicho norais, todėl LLV  veikė vos kelis mėnesius. Bet šią vyriausybę sudarę žmonės jau prieš 1941 m. birželio 22 dieną  žinojo  nacių politiką žydų klausimu, todėl jau pirmąją savo veiklos dieną LLV privalėjo  paskelbti savo  nutarimą, jog ji  draudžianti  Lietuvos piliečiams dalyvauti žydų žudynėse. Galbūt ne visi būtų paklusę  šiam LLV nutarimui, bet LLV būtų parodžiusi savo moralinę poziciją.

Deja, vietoje tvirtos moralinės pozicijos pareiškimo, ji, kaip rašo S. Sužiedėlis, šito nepadarė.Nors „ LLV negalėjo paveikti nacių vykdytos genocido politikos, bet – bent jau iš pradžių –galėjo informuoti visuomenę per spaudą ir radiją. Taigi neišvengiamai peršasi išvada, kad LLV neatliko savo pareigos ir net nepamėgino aiškiai pareikšti savo neigiamo nusistatymo dėl smurto prieš žydus, o tik ragino vengti viešų žydų žudynių“. Bet tai dar ne viskas.  LLV  sutiko  suprojektuoti žydų getus, į kuriuos vėliau buvo suvaryti ir... sunaikinti žydai.  Neišsakydama savo ryžtingos pozicijos dėl smurto prieš žydus ir projektuodama jų getus, LLV tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo žydų genocide ir tai, deja, reikia pripažinti.

Reikia pabrėžti   ir dar vieną  esminę   L. Donskio mintį:  amoralu yra  siekti gėrio, pasiremiant kraštą okupavusia politine jėga: „Su okupacine jėga susidėję politikai ir vieši veikėjai negali būti vertinami pagal tai, kiek jie palengvino ar apsunkino savo šalies piliečių padėtį – jei ši jėga buvo priešiška jų šalies piliečiams, jie išdavė juos susidėdami su okupacine jėga. Ir nesvarbu, kada ir kuri po kurios atėjo ta jėga. (...) Politinis elitas egzistuoja ne tam, kad padidintų ar sumažintų savo piliečių kančias, sukeltas intervento ir okupanto, o tam, kad delegitimuotų okupanto valdymą, gintų savo valstybę nuo jos užvaldymo ir pats siektų legitimaus savojo krašto valdymo. Kitaip okupacijos sąlygomis pradėjęs elgtis politinis elitas virsta kolaborantais. Niekas kolaboravimo sąvokos kol kas dar neapibrėžė ir neišskleidė kaip nors kitaip, ir greičiausiai tai neįvyks. Tenka taikytis su tuo, kad politinės sąvokos ir moralinis žodynas nekuriami pagal mūsų asmenines politines simpatijas ir biografijas.“

Tokie L. Donskio  teiginiai tinka tiek  LLV, tiek ir vėlesnėms okupacinėms vyriausybėms. Ir negali būti pateisinimu kurio nors buvusio sovietinio pareigūno sakymas, kad jei ne jis, tai būtų buvę dar blogiau, arba sakymas, kad jo dėka buvo iškeldinti iš tremtinių ešelono keli piliečiai, nenorint prisiminti, jog jis pats savo parašu tvirtino tremiamųjų sąrašus. Tokių pasiaiškinimų gausu ir dabar. 

Ši akivaizdi tiesa gana nemaloni tiems, kurie atvežė Stalino saulę į Lietuvą, ir tiems, kurie iki 1990 metų stropiai žiūrėjo, kad ji deramai šviestų, ir tiems, kurie nemėgstančius šios saulės sodindavo už grotų, ir tiems, kurie visiems aiškino, kad tai pati geriausia saulė visatoje. Ir, be abejonės, tiems okupacinių valdžių pareigūnams, kurie ir dabar laiko save Lietuvos gelbėtojais. S. Freudas, primena L. Donskis,  sakė, kad dorovė yra praktinis žmonijos interesas, todėl dorovingumo esmė – sąmoningas blogio nedarymas arba susilaikymas nuo jo, o ne blogio racionalizavimas ar pakylėjimas į metafizikos, psichologijos ar net teologijos rangą. Nejaugi nusikaltimo motyvai gali jį pateisinti?

Bet tiesa visados yra tik tiesa.