Rugsėjo 8 d. 17 val. Vilniaus Prospekto galerijoje (Gedimino pr.43) atidaroma brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fotografijos paroda „Skaudžios žemės vaikai“.

Broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai – fenomenalus reiškinys Lietuvos fotografijoje, tai vienintelis atvejis, kai du žmonės būdami labai artimi ir kuria kartu. Černiauskai ir mėtyti, ir vėtyti, ragavę karčios gyvenimo tremtyje druskos. Gal todėl ir jų kūryba tokia žemiška, žmogiška, tikroviška ir nenudailinta.

Černiauskai gerai pažįstami Lietuvos fotografijos mylėtojams: pirmoji jų pusiau legali personalinė paroda buvo surengta prieš dvidešimt devynis metus (1981 balandį) Rašytojų sąjungoje, Vilniuje. Sekančią parodą „Kaimo žmonės“ žiūrovai išvydo tik 1988 m. gegužę Kauno, o rugpjūtį ir Vilniaus fotografijos galerijoje.

Jau ne vienus metus Černiauskai portretuoja paskutinius tikruosius Lietuvos kaimo žmones – daugelio mūsų šaknis. Jų kūrybą drąsiai galima vadinti visa apimančia: ir istorine, ir šiandienine fotografija, kuri puikiai tinka iliustruoti poezijos rinkinius, etnografines knygas ar panaudoti videofilmuose. Černiauskai per lyriškai dramatišką prizmę fiksuoja kaimo žmonių portretus, buities vaizdus, peizažus ir taip bent nuotraukose stengiasi įamžinti nueinančią į praeitį Lietuvos kaimo ir tautos istoriją. Kritikai jau seniai pastebėjo svarbiausią parodos autorių bruožą – tiesos sakymą. Griežta jų nuotraukų stilistika, tamsūs tonai gerai dera su lyriška, nostalgiška nuotaika, švelnia intonacija, o žvilgsnis krypsta ten, kur link traukia širdis.

Ši paroda sugrąžina žiūrovą į prarastąjį laiką, kuriame galime išvysti nesunaikintą vilties spindulėlį. Fotografijos lakštuose pagyvenę, sunkių vargų nukamuoti, ilgą gyvenimo kelią nuėję žmonės, jų rankos, veidai ir be galo geros, senųjų laikų dvasia spinduliuojančios akys. Visi Lietuvos žemės vaikai –­ gyvieji tautos istorijos liudininkai, mūsų skausmas ir pasididžiavimas. Tai jie negandų, persekiojimų, okupacijų metais išsaugojo gyvą gimtąją kalbą, papročius, tikėjimą žmogumi ir žeme maitintoja, pareigos ir ištikimybės suvokimą. Autoriai su meile pažvelgė į tų žmonių širdis, suprato paprastus žodžius, gyveno jų dvasia, jautė jų jausmais, gal todėl ir portretai tokie dramatiški, tačiau drauge ir be galo lyriški. Kukli forma ir nesudėtinga kompozicija puikiai atskleidžia esmę, leidžia patikrinti ir pagilinti sąvąjį suvokimą. Brolių Černiauskų kaimo vaizdai – tai konkretų laiką apibūdinantys simboliai.

Pirmosios brolių Černiauskų knygos „Fotografija“ įžangoje menotyrininkas Vidas Poškus taip apibendrina jų kūrybą: „Broliai Černiauskai su savo fotokamera ne tik užfiksavo, bet ir sukūrė savąją (pietinės-rytinės) Lietuvos viziją: šviesią ir tamsią, gražią ir nykią, gerą ir žiaurią, šiltą ir šaltą. Žiūrovams ji pristatoma tikra ir nesumeluota, autentiška ir iškalbinga – tokia, kokia yra.“

Stanislovas Žvirgždas

Paroda veiks iki rugsėjo 25 d.