Jau ketvirtas laiškas. Praėjusiame pradėjau svarstyti klausimą, ką reiškia būti krikščionimi, ir siūliau sąžiningai apmąstyti pasirinkimą tarp Kristaus ir Barabo, be to, tvirtinau, kad kiekvienas iš mūsų turi savo šventumo kelią su unikaliomis kryžkelėmis, kiekvienas turime savo kryžių, ant kurio yra nukryžiuojamos mūsų nuodėmės ir per jį sunoksta išganymas.

Perskaitęs mano samprotavimus, pamaldus pažįstamas neištvėrė ir pabėrė man kritikos. Pasak jo, aš pernelyg viską komplikuoju, jaukiu ir taip esą sujauktus jaunų žmonių protus, užuot parodęs teisingą kelią ir raginęs būti dorybingiems, raginu abejoti, net priekaištauti Dievui.

 Manau, jog suprantu tokį požiūrį. Galima net teigti, jog jis yra vyraujantis mūsų visuomenėje. Tikybos pamokos mokyklose, katechezė parapijose dažniausiai suvokiama kaip jauno žmogaus instruktavimas. Stengiamasi instaliuoti „teisingą mokymą“, bendras elgesio instrukcijas, tikintis, kad jos taps pagrindine operacine sistema.

Deja, nors veikiau – laimei, nė vienas žmogus nėra tuščia laikmena, be to, iš tiesų gyvename visuomenėje, kur stiprus cinizmo virusas.  Puiku, jei jaunuolis išmoksta Dešimt Dievo įsakymų, Septynis Bažnyčios įsakymus, tris didžiąsias dorybes ir šūsnį poterių. Tačiau labai dažnai tai priimama kaip „spamas“ (šiukšlės), iš karto nukreipiamos į atskirą sritį, kurioje archyvuojamos skambios deklaracijos, neturinčios nieko bendro su kasdieniais pasirinkimais. Gyvename žodžių infliacijos laikais, kai jie tampa tuščiaviduriais, neįpareigojančiais garsais. Veikiausiai todėl šiandien taip atsainiai žiūrima į priesaikas, įsipareigojimus, pažadus, taip dažnai švaistomasi Viešpaties vardu, net menkiausias potraukis laikomas meile.

Tikrai nenoriu sumenkinti katechezės svarbos, tačiau netikiu religinio instruktavimo vaisingumu. Tikra katechezė – tai įaugimas į tikinčiųjų bendruomenę, tai širdies ir mąstymo perkeitimas, o ne papildoma informacija, esą leidžianti veiksmingiau funkcionuoti visuomenėje ar tapti  Dievo labiau vertinamam.

Evangelijose atrandame Jėzaus pasakojimą apie sėjėją, kuris dosniai beria grūdus. Tai, kas su jais nutinka toliau, pirmiausia priklauso nuo dirvos, į kurią jie krinta. Derlingoje dirvoje jie duoda šimteriopą derlių, tačiau, jei dirva neparengta sėjai, tai dažniausiai triūsas lieka bergždžias. Taigi esminis dalykas yra net ne geros kokybės sėkla, kuri, aišku, reikalinga, bet mūsų širdys ir būtent jų atvėrimas Dievui ir yra plaukimas prieš srovę, rizika gyventi paradoksu, nes Kūrėjas netelpa į jokias kūrinio suręstas schemas.

Vienas iš visų laikų iškiliausių krikščionių mąstytojų šventasis Augustinas taip apibūdino, ką reiškia būti krikščionimi: „Nerimstančius drausminti, mažadvasius guosti, silpnuosius palaikyti, prieštaraujantiems atsakyti, kėslaujančių sergėtis, nemokytus mokyti, tingiuosius akinti, besivaidijančius tramdyti, išdidžiuosius subarti, nusiminusius drąsinti, susipykusius taikinti, vargšams padėti, engiamuosius laisvinti, geruosius girti, bloguosius pakęsti ir – svarbiausia – visus mylėti.“  Tai pribloškianti krikščioniškojo gyvenimo programa. Palyginkime ją su tuo, kaip patys gyvename, ir nusvirs rankos.

Vėlgi jokiu būdu nesakau, kad religiniai ritualai nėra svarbūs, tačiau būti krikščionimi – tai ne sergėti tradicijas ar ritualus, bet čia ir dabar liudyti  Dangaus Karalystę. Ją liudijame, kai į neapykantą reaguojame meile, kai ištiesiame ranką stokojančiam, kai  išdrįstame kitame įžvelgti Kristaus paveikslą. Tačiau ar tai įmanoma silpnam ir klystančiam žmogui? Gal tai tėra programa didingiems šventiesiems, o aš galiu pasitenkinti daug menkesniais dalykais, drungnu pasėdėjimu bažnyčioje?

Įsivaizduokite žmogų, kuris pateko į sūkurį jūroje ir nebegali išsikapstyti savo jėgomis. Jis šaukiasi pagalbos, ir atskuba gelbėtojas. Pastarasis nebando išsemti jūros, kad ji taptų sekli, bet plukdo nelaimėlį kranto link. Tai mums atrodo savaime suprantama. Tačiau dabar pažvelkime į savo santykį su Gelbėtoju Jėzumi Kristumi. Net jei mes ir pripažįstame, kad skęstame, ir pradedame Jį kviestis, paprastai norime, kad Jis, tarsi superherojus, įsiveržtų į mūsų gyvenimus, išspręstų visas problemas, o paskui ramiai eitų sau. Mes norime, kad Jėzus ateitų į mūsų gyvenimus, o ne patys įaugti į Jo gyvenimą.  Net ir skęsdami, mes priešinamės Gelbėtojui ir piktinamės, kur Jis mus kreipia. Mes pamirštame, kad yra krantas (Dievo Karalystė), ir vėl bandome savo jėgomis grumtis su problemų bangomis. 

Didžiausias krikščionybės paradoksas ir yra tai, kad galybė sunoksta tik silpnume. Tik tada, kai mes širdimi sakome: „Teesie Tavo valia“, kai pripažįstame, kad mums reikalingas Gelbėtojas, mes tampame nenugalimi ir šv. Augustino aprašyta gyvenimo programa tampa mūsų savastimi. Ne todėl, kad tuo norėtume įtikti Viešpačiui, tačiau tas, kuris patyrė begalinę meilę, negali ja nesidalyti.  Jei bandome kapstytis vien savo jėgomis, jei norime vadovauti gelbėjimo operacijai, neišvengiamai patiriame nesėkmę.

Galbūt aš pernelyg sureikšminu Gerosios Naujienos paradoksalumą. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris nesuka dėl to galvos ir yra įsitikinęs, kad krikščionybėje viską galima sudėlioti į lentynėles. Taip pat pažįstu ir tokius krikščionis, kurie įsitikinę, kad tikėjimas yra pirmiausia svarbus mūsų veiklos veiksmingumui didinti. Štai neseniai teko skaityti, kad giedojimas bažnytiniame chore naudingas kraujo apytakai ir plaučiams, o malda yra veiksminga priemonė ilginti gyvenimą. Tiesa, sunku įsivaizduoti, kad kada nors mokslininkai sugebėtų įrodyti, jog ir būti prikaltam prie kryžiaus – sveika organizmui. Kita vertus, apie paradoksą, jog kankinimo įrankis tapo vilties ir išganymo simboliu, daugelis net nesusimąstome. Taip pat ir apie tai, jog Jis mus sukūrė ir kuria kiekvieną dieną, o nėra mūsų ginklas, žaislas ar bilietas į sotų ir linksmą gyvenimą.

Telieka džiūgauti, koks kantrus mūsų Viešpats. Jis iškenčia visas mūsų kvailystes, paviršutiniškumą ir išpuikimą. Jis pasilenkia taip žemai, kiek tik reikia, ir pakelia mus kaip pamestą drachmą (menkavertį pinigėlį), o mums telieka kartoti vieno iš Biblijos pranašo žodžius: „Viešpatie, dėkoju Tau, kad mane nugalėjai.“

Bičiuliškai

Andrius Navickas