Šiaulių centre, prie įvairiausių parduotuvių alėjos ir turgaus halės užsislėpusios mažame parkelyje, glaudžiasi vokiečių karių kapinaitės. Užtikau netyčia, kažkas traukte patraukė pažvelgus į žalią plotelį miesto apsuptyje. Nebyliai iš vejos galvas kelia keli simboliškai po tris sugrupuoti kryželiai, iš tikrųjų po savimi slepiantys apie tūkstančio kareivių kūnus. Masinė kapavietė šiame varganame, iš visų pusių miesto gatvių apsuptame plote, kuris visgi skleidžia aiškiai juntamą ramybę. Poilsio vieta daugelio jaunų vyrų, poilsio vieta daugybės nespėtų išsipildyti svajonių ir nespėtų susilaukti vaikų ar mažiukų našlaičių verksmo. Poilsio vieta mirties išskirtų santuokų ir nepamatuotai drąsių jaunatviškų planų pakeisti pasaulį.

Iš tiesų kokia aštri satyra žmogaus didybei! Žmogaus, kuris jaučiasi toks svarbus ir toks įtakingas, valdantis ne tik savo likimą, bet galintis vadovauti ir kitiems. Štai koks paminklas puikybei. Tai turėtų būti ir jos poilsio vieta, paliktos kiekvieno, kuris ėjo pro šalį.

Memorialinėse plokštėse iškalti kareivių vardai, pavardės ir gimimo bei mirties datos. Ir tai dar daug, palyginti su nežinomų karių kapavietėmis. Jauni vyrai: dvidešimt dvejų, aštuoniolikos, dvidešimt devynerių, dvidešimt vienų... žvilgsnis krypsta vis prie kitos datos... Visi paimti į frontą pačiame jaunystės zenite. Ir štai kiek liko iš gyvento gyvenimo – ankštai įspraustas brūkšnelis tarp gimimo ir mirties datų. „Karių kapai – geriausias pamokslas apie būtinybę saugoti taiką“, – cituojamas Nobelio taikos premijos laureatas Albertas Schweitzeris. „Kas turi ausis, teklauso“, – norisi pridėti.

Pažvelgus jauno žmogaus akimis, kada širdis pilna gyvenimo džiaugsmo, pasidaro gaila tų vaikinų, buvusių priverstų kovoti svetimą kovą, tapusių valdžios asmenų ambicijų aukomis.

Bet pažvelgus tikėjimu, jie dabar turi apsčiai jiems pažadėto gyvenimo. Tie, kurie ir fronte nepralaimėjo žmogiškumui bei artimo meilei, dabar džiaugiasi apvainikuoti gyvenimo pilnatve. Tie, kurie ir vergijoje režimui išsaugojo širdies laisvę ir taurumą. Laimingi jie.

O čia šiuo metu pasislėpusi po laisvės alibi daugelį skina pavojingesnė mirtis. Ir šis karas suktesnis, nes atrodo, kad nėra su kuo kovoti, kad pagaliau pasiekta tikroji laisvė, į kurią reikia skubėti stačia galva pasinerti.

Visas šurmulys aplinkui, didieji prekybos centrai, lošimo namai, naktiniai klubai – tai lyg nematomi apkasai, fronto linija, iš kurios ne visi grįžta sveiki.

Žmogus vėl pradėjo statytis masyvius žėrinčius Babelio bokštus, kur taip klastingai slepiasi godulys, puikybė ir tuštybė. Pasaulio kunigaikštis siautėja prisidengęs taika ir laisve.

Apie kokią taiką dabar kalbėtų jos pasiuntinys šventasis Pranciškus?

Tikiu, kad vėlgi maldautų susitaikyti su Dievu. Įgyvendinti šią didžiąją taiką, kuri savo jėga perkeičia ir santykius su aplinka. Ką dabar darytų šis veiklia meile degantis brolis? Jis tikrai neliktų abejingas. Kada nebereikia kovoti už tautos laisvę, esame mobilizuojami didesniam mūšiui – už žmogų. Į šią kovą, į šį frontą kviečiami visi – vyrai, moterys, jaunimas, seneliai – kovoti už apgautus žmones, žūstančias sielas. Negalime likti drungni, jau metas užsidegti.

Dažnai atrodo, kad trūksta ginklų ir būdų kovoti prieš įsigalėjusias tendencijas visuomenėje. Atrodo, norėčiau daug nuveikti, o galiu niekniekius. Bet visad yra galimybė bent jau gyvenimu be kompromisų su pasaulio dvasia ir mažyčiais pasiryžimais liudyti tikėjimą savo aplinkoje. Aišku, kad niekur nepabėgsime nuo gyvenimo realybės, tų pačių apsipirkimų, to ir nereikia, bet būtinas budėjimas dėl savo širdies laisvės. O išties gal galima bent neiti į tuos centrus per šv. Kalėdas ir Velykas, tokiu ženklu pagerbiant Dievą ir parduotuvėse vargstančius darbuotojus, ar kartais vietoje pilno pirkinių vežimo į namus pasižvalgyti stokojančiųjų ir pasidalyti. Ieškoti kelių ir būdų, liudyti autentišku gyvenimu, žodžiu ir darbais, kad pasaulis vėl girdėtų Jėzaus kvietimą: „Prisiartino Dievo karalystė: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15).