Rugsėjo 9 d., ketvirtadienį, 16.30 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) vyks paskutinė ekskursija po parodą „Moters laikas. Skulptūra ir kinas" su kuratore Elona Lubyte. 17.30 val. – septintoji, paskutinioji parodą papildančios dokumentinių filmų programos dalis, kurioje dalyvaus režisierė Bytautė Pajedienė. Vakarą ves programos sudarytoja, kino kritikė Živilė Pipinytė.

Rugsėjo 9 d., ketvirtadienį, 16.30 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) kuratorė Elona Lubytė ves ekskursiją po parodą „Moters laikas. Skulptūra ir kinas". Elona Lubytė – menotyrininkė, kuratorė, Lietuvos dailės muziejaus skulptūros rinkinių saugotoja – pristatys pagrindines parodą inspiravusias idėjas, ją sudarančius teminius „salynus“, parodos istorinį bei kultūrinį kontekstą.

Siekiant padėti šiandieniniam žiūrovui geriau suprasti būtojo laiko realybę ir atskleisti tam metui būdingus moteriai priskiriamus viešus ir privačius socialinius vaidmenis, parodos „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ lankytojai kviečiami į dokumentinių filmų peržiūras.

17.30 val. septintojoje, paskutinėje filmų peržiūrų programoje žiurovams bus pristatyti režisierės Bytautės Pajedienės dokumentiniai filmai. Vakarą ves filmų programos sudarytoja, kino kritikė Živilė Pipinytė. Peržiūroje dalyvaus pati režisierė Bytautė Pajedienė.

Filmo „Dviese" (1974, 10 min., nespalvotas. LKS) herojai – menininkų pora – tekstilininkė ir grafikė  Bronė Valantinaitė-Jokūbonienė ir skulptorius Gediminas Jokūbonis (Lenino premijos laureatas (1963), LTSR nusipelnęs meno veikėjas(1965), TSRS dailės akademijos narys korespondentas (1967)). Jie buvo vadinamosios sovietinio meno nomenklatūros dalis. Tai pabrėžia ir Maskvos Maniežo parodų salėje filmuoti parodos atidarymo kadrai, kur filmo herojus užfiksuotas kartu su TSRS kultūros ministre Jekaterina Furceva. Rodydama šeimos gyvenimą ir kūrybą, režisierė akcentuoja ir oficialiosios propagandos diegiamą požiūrį: menininkas semiasi įkvėpimo iš gamtos ir tautos istorijos, jis negali nutolti nuo liaudies tradicijų, privalo auklėti savęs vertą pamainą.

Filmas „Namai arti" (1976, 10 min., nespalvotas. LKS) pasakoja apie Alytaus medvilnės kombinato audėjas. Čia taip pat egzistuoja kartų konfliktas – vyresnės moterys nepatenkintos proftechninių mokyklų auklėtinėmis, kurioms stinga motyvacijos pasiaukojamai dirbti.Todėl filme gana kritiškai (to meto cenzūros požiūriu) vertinami aktualūs profesinio orientavimo, jaunimo buities ir laisvalaikio klausimai. Nors jie pakankamai dramatiški, ateities perspektyvos – bendrabučiai, darželiai, „darbo pasiekimai" filmo kūrėjus, regis, nuteikia optimistiškai.

Filmo „Kasnakt sapnuoju" (1979, 10 min., nespalvotas. LKS) herojės – keturios Kauno Prano Ziberto šilko kombinato audėjos, nusprendusios sumušti sąjunginį daugiastaklininkių rekordą. Ką jos sapnuoja iš tikrųjų, filmo kūrėjams nelabai neįdomu, nors jos sapnuoja tas pačias stakles. Daug svarbiau buvo pašlovinti pasiaukojantį moterų darbą. Tačiau dabar „tarp eilučių" galima perskaityti daug daugiau – nuolatinį moterų nuovargį, nepakeliamas darbo sąlygas ir amžiną viltį, kad kada nors tikrai bus geriau.

Filmo „Dienos suvestinė" (1981, 20 min., nespalvotas. LKS) heroje Švenčionių rajono komunistų partijos sekretorė Viktorija Purvaneckaitė tapo neatsitiktinai. Jos gyvenimas ir buitis atspindi beveik idealios tarybinės moters įvaizdį – vienodai pasišventusiai ji rūpinasi ir kolūkių laukais bei fermomis, ir rajono gyventojais – skiria jiems darželius ir butus, lanko daugiavaikes šeimas, dalyvauja saviveiklos šventėse. Ir po oficialių darbo valandų filmo herojė neatsipalaiduoja – tvarkingo buto rašomasis stalas nuklotas ataskaitomis, suvestinėmis, ant stalo pūpso dienraščio „Tiesa" šūsnis.

Daugiau informacijos apie būsimus renginius: www.ndg.lt