Alvydas Petkevičius. Peizažas, 1988

Visuomet, kada baigiasi vasara ir pirmuosius žingsnius pradeda žengti kalendorinis-astronominis-gamtinis ruduo, maniškėje galvoje nuolat skamba kai kurių lietuvių bei rusų poetų kūrinių nuotrupos.* Kaip antai: „Baigės rugsėjis, po orą bailiai voratinkliai draikės be vėjo, šypsojo saulė, bet jos spinduliai tarytum sudiev tekalbėjo“ (Maironis) arba „Sėdėjau kartą lygumoj tarp žibančių ražienų, tirštai apkibusių voratinkliais baltais, po aukštu rudenio dangum jaučiaus be galo vienas, mačiau kaip gervės išskrenda lėtai mojuodamas sparnais“ (Br. Krivickas). Iš rusų pastaruoju metu ausyse skamba šis bei tas iš V. Cojaus repertuaro: „...Ja ždu otveta, skoro končitsa leto...“ („...Laukiu atsakymo, vasara greitai baigsis...“), tačiau net ir tai pramuša fundamentalios Kozmos Prutkovo mintys: „Vianet list, inej serebritsa, junker Šmit iz pistoleta chočet zastrelitsa“ (pažodinis vertimas – „Vysta lapas, šerkšnas sidabruoja, junkeris Šmitas nori nusišauti iš pistoleto“) (beje, parašytos jos dar 1854 metais).

Visos šios eilutės, kaip ir nepakartojamas vasaros-rudens virsmas, kelia lengvą liūdesį. Jautiesi trumpaamžis bei silpnas, atrodo, kad šviesos ir šilumos (reiškia – ir daugelio gyvybės formų) daugiau nebeliks, viskas nugrims į chaotišką tamsą. Šią melancholiją vadinčiau katarsine, kadangi sielą ji apvalo lyg negailestingas jungos šepetys (tas pats, kuris per marias bei okeanus keliaujančio laivo denį veidrodiškai išgramdo nuo visokiausių druskų, jūržolių, moliuskų bei žvynų).

Nuolat mąstau, kad panašų nuotaikų vargiai galima aptikti tapybos kūriniuose. Na, nebent viename kitame A. Žmuidzinavičiaus peizaže (nors ten paprastai vaizduojamas vidurvasario metas) arba (kad ir kaip būtų keista – kita epocha, kiti meniniai tikslai, kita geografinė ilguma) H.Boscho tapyboje (omenyje turiu tuos auksu žibančius miškų guotus bei mėlynuojančias tolumas). Bet kokiu atveju – tai tik apraiškos, o ne gryni tapybiniai rudenėjančios vasaros pavidalai. Tokių dailėje labai reta...

Ekvinokcinio sielvarto įsikūnijimą neseniai (būtent paskutinėmis rugpjūčio dienomis) teko aptikti vienoje Alytaus mokykloje (jos pavadinimas – Dainavos – jeigu ką). Tas paveikslas kabo mokytojų kambaryje, šalia fikusinės gėlės ir kopijavimo aparato). Jo autorius – Alvydas Petkevičius (vienas žinomesnių miesto dailininkų). Darbas nutapytas dar 1988 metais, pavadinimas kitoje drobės pusėje neužrašytas, tačiau kyla įspūdis, jog tai yra abstrahuota marina. Galbūt nebūtinai marina (tai yra jūros vaizdas) – gal tiesiog didžiausias pietų Lietuvos ežeras Dusia (priešingas jo krantas irgi nutolęs ne tokiu jau mažu atstumu). O gal tai koks nors Juodžio arba Gailento ežerėlis, Ilgis ar Daugirdėlių ežeras. Ar net pats Nemunas. Paskutiniųjų rugpjūčio – pirmųjų rugsėjo dienų rytais, tada, kai pakyla miglos ir iškrenta šlapios, vėsios rasos, saulė dažnai šviečia pro tokius voratinkliškos spalvos ūkelius. Spalvinė viso šio beveik kvadratinio formato (dydis – 75x73 cm, medžiagos – aliejus, drobė) atitinka ir aptariamąjį sezoną ir su juo susijusias nuotaikas. Neatsitiktinai paveikslas kabo ugdymo įstaigoje – ten, kur rugsėjo pirmąją dieną virsmas iš vieno metų laiko į kitą bei iš vienos dvasinės būsenos į kitą įrėžiamas gėlių mokytojams, elektrinio skambučio ir kitokiais principais. Apie paveikslą ir ypač jo koloritą reikia pasakyti, jog čia materializuotas sezoninis sielvartas yra toks pats skaidrus bei optimistiškas kaip ir aukščiau cituotose poetinėse eilutėse.

Prasminės sąsajos ypač glaudžios su paskutiniu (antruoju) K.Prutkovo opuso posmeliu : „Pogodi, bezumnyj, snova zelen oživitsa! Junker Šmit! čestnoje slovo, leto vozvrotitsa!“ („Palauk, beproti, tuoj pat žaluma atgis! Junkeri Šmitai! Garbės žodis, vasara sugrįš!“). Štai galima pastebėti, jog saulės blynas A. Petkevičiaus paveiksle – tai junkerio Šmito (jo galvos) personifikacija, apatiniai statmeni stulpeliai (saulėlydžio blikai) – revolverio metafora, o visuma, šviesaus vandens bei dar šviesesnio dangaus santykis – optiomistinė neabejotinai kitais metais sugrįžtančios vasaros prognozė.

---

* Sunku pasakyti, kodėl galvon skverbiasi būtent lietuvių ir rusų lyrika. Tai galima paaiškinti eilučių autoriaus kultūrine patirtimi arba tiesiog analogiškos klimato juostos kriterijumi.