Politikos apžvalgininkas V. Portnikovas žvilgsnį sutelkia į dvi pokomunistines valstybes: Tadžikistaną ir Ukrainą. Jis atranda bendrų tendencijų abiejose šalyse. Būtų pernelyg naivu teigti, kad tokių tendencijų nesama ir Lietuvoje.

Tadžikistano prezidentas Emomalis Rachmanovas atstatydino visą Nacionalinio saugumo komiteto vadovybę, taip pat ir jos ilgametį vadovą Hairidiną Abdurachimovą. Pretekstas – didelį atgarsį sukėlęs grupės kalinių pabėgimas iš Dušanbės kalėjimo.

Tačiau kalbama, kad tikroji atstatydinimo priežastis ta, jog H. Abdurachimovas jau seniai visą dėmesį yra sutelkęs ne savo tiesioginėms pareigoms, o verslui. Kaip tvirtina opozicijos atstovai, H. Abdurachimovas tapo „stogu“ praktiškai visiems Afganistano verslininkams, kurie dirba Tadžikistane. Esą jis globoja ir vietinius narkotikų baronus.

Tvirtinama, kad Tadžikistano saugumiečiai taip intensyviai rūpinosi verslo reikalais, jog valstybės saugumu rūpintis nebeliko laiko.

Glumina tai, kad labai panaši situacija ir Ukrainoje, kur taip pat saugumiečiai daugiausia dėmesio skiria „pagalbai verslui“. Grupė parlamentarų pareiškė, jog būtina atstatydinti Ukrainos saugumo tarnybos vadovą Valerijų Choroškovskį, kuris, kaip ir H. Abdurachimovas, labai įsitraukė į verslo reikalus ir yra didžiulio žiniasklaidos holdingo Ukrainoje savininkas. Tuo pat metu jis yra tarybos, kuri kontroliuoja visų teisėjų skyrimą, narys.

Tačiau nei pats Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, nei jo administracijos vadovas Sergejus Levočkinas nemato nieko keisto, kad valstybės saugumo vadovas užsiima verslu ir valdo žiniasklaidos holdingą.  S. Levočkinas net viename iš interviu pareiškė, jog toks interesų konfliktas įprastas reiškinys Ukrainoje, nes veiklus žmogus esą visada turi daug interesų.

Tai koks esminis skirtumas tarp Centrinės Azijos ir jos autokratinių režimų bei Ukrainos, kurios vadovai užsienio kelionių metu nuolat tvirtina, kad Ukraina žengia demokratijos keliu, gerbia pamatines teises ir vadovaujasi Europos Sąjungos standartais? Didelio skirtumo, kaip matome, nėra.

Daugumoje posovietinių valstybių valdininkai  iš visų jėgų stengiasi daryti pelningą verslą, o verslininkai siekia gauti pareigas valstybės tarnyboje, kurios leistų gauti pranašumų versle. Tai esą būtina išgyvenimo pokomunistinėje erdvėje sąlyga.

Ar tokiomis sąlygomis, kai saugumiečiai rūpinasi savo verslu, o ne valstybės interesais, gali išlikti pati valstybė? Į šį klausimą atsakyti nelengva. Deja, nei E. Rachmonovo, nei V. Janukovyčiaus, nei daugelio kitų posovietinių valstybių lyderių toks klausimas nedomina.

Pagal „Svoboda.org“ parengė Andrius Navickas