I

„Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda“

(Jn 15, 13)

Matyt, kasdien aukotis kartais gali būti taip pat sunku, kaip kad atiduoti savąją gyvybę kur nors kovos lauke ar netikėtai ginant draugą nuo, tarkime, plėšikų. Tokią auką Jėzus įvertina kaip aukščiausią meilės tašką, tarsi jos viršukalnę, įvardija tai kaip meilės kulminaciją bei nubrėžia ribą – didesnės meilės nėra.

O meilė išties daro stebuklus. Pačius vertingiausius žmonijos istorijoje ir labai prasmingus „pilkiausioje“ kasdienybėje. Meilė – toji tikroji, besiaukojanti, kuri visa pakelia, viskuo tiki ir nemąsto piktai (pgl 1 Kor 13 sk) – niekuomet nebūna bergždžia, tuščia ar beprasmė.

Štai Motinos Teresės meilė įprasmindavo vargingiausiųjų iš vargingiausių gyvenimus... Daugelis jų po jos meilės išraiškos nepasiekdavo didelių pasiekimų, ir palaimintoji Motina negalėjo pasakyti – štai kiek jie pasiekė gyvenime mano meilės dėka. Dauguma tų vargšų tiesiog palaimingai numirdavo, galbūt vienintelį kartą savo gyvenime patyrę tikrosios meilės prisilietimą... Tačiau tas prisilietimas nebuvo beprasmis ar tuščias, nes tie vargšai – Dievo kūriniai.

O su mumis atsitinka, jog parodę kažkam meilę, bet nesulaukę, kad tas žmogus išpildytų mūsų lūkesčius, su nuoskauda nuo jo nusigręžiame: „Kam aš tiek laiko jį/ją/juos tuščiai mylėjau?“ Ne, meilė nebūna tuščia. Jei tai išties buvo meilė, o ne kad ir nesąmoningai apskaičiuota savanaudiška „formulė“ – aš tau, o tada tu – man... Mat meilė, anot apaštalo Pauliaus, neieško savo naudos.

Meilės dėka iš pirmo žvilgsnio sunkios naštos tampa lengvos, pakeliamos. Meilė problemas paverčia dovanomis, Dievo duotybėmis – progomis mums tobulėti, keistis bei parodyti savo gerumą, švelnumą iki galo.

Meilė yra atėjusi į žmogaus širdį iš paties Dievo, Kūrėjo, kuris pats alsuoja meile, nes – kaip rašo apaštalas Jonas – Dievas ir yra meilė (1 Jn 4, 8). Ir, manau, jei mes stokojame meilės, stokojame paties Dievo savo širdyse bei gyvenimuose...

Klausimas, ar galime svajoti apie didžiausią meilę, – tą, apie kurią kalba Jėzus, jei ir mažesnės savo gyvenimuose neparodome...

***

„Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda“ – manau, kiekvienas iš mūsų galime ir savo kasdienybėje parodyti būtent tokią meilę, ar bent jau pabandyti. Pamiršti save ir padaryti kitam taip, kaip norėtume, kad mums padarytų... Net jei skauda ar atrodo, kad kiti to neįvertins, o gal apkaltins per didele (ar teigs, jog tai nereikalinga) auka...

Juk kuo daugiau atiduodame savęs, tuo daugiau augame meilėje.

O argi tai ne vertybė?

II

Įsivaizduokime – atidarome spintą, o ten kabo vienintelis rūbas, ant kurio užrašyta: „Meilė“.

Stovime ir galvojame – rengtis ar ne... Juk truputį pavojinga. Rūbas nekvepia saldžiai, neskleidžia ir malonumų kvapo.

Jo skleidžiamas kvapas primena vien kryžių ir... begalinį, neišsenkantį it šulinys gerumą.

Mat jei apsirengsi šį rūbą, pasuksi pas tuos, kuriems reikia tavo pagalbos. Kiti galbūt stovės netoliese ir svarstys – kam taip save eikvoji, alini – kažkokiems vargšams, paliegėliams, visuomenės pamirštiesiems, atstumtiesiems...

Apsirengus tą rūbą daugiau nebepyksi ant savo brolio ar sesers... Stebėsies, kur dingo tavo pyktis, kol suprasi: meilė padengia gausybę nuodėmių (Pat 10, 12).

Šis rūbas taip sušildys tavo sielą, kad netrukus pajusi – tavo paties širdis gyja: nesijausi daugiau vienišas, apleistas, nes pamatysi tuos, kurie turi gerokai mažiau nei tu... Stebėsies, patarnaudamas kitiems, koks tapai reikalingas aplinkiniams ir kiek daug turi, kuo galėtum pasidalyti. Kol suprasi – meilė duoda savęs netausodama...

Su šiuo rūbu negalvosi, kad tave pastebėtų bei įvertintų kiti, nes daugiau mąstysi apie tai, kaip pastebėti ir įvertinti juos.

Nepavydėsi, nes būsi susitapatinęs su savo artimu ir jo sėkmė, laimė bei džiaugsmas bus tavo laimė ir sėkmė... Juk meilė nepavydi.

Nemąstysi piktai, o matydamas kitų nuodėmes neteisi, bet užjausi ir melsi jiems Dievo atleidimo (Lk 23, 34).

Kiekvieną rytą tas rūbas taip tave paveiks, jog nežiūrėsi į aplinkinius su neapykanta, bet kiekviename matysi Dievo kūrinį bei širdyje melsies, kad Viešpats jį laimintų.

Kiekvieną vidudienį šis rūbas padės prisiminti tuos, kuriems reikalinga tavo malda, pagalba, parama.

Guldamas į lovą jau nenorėsi nusivilkti šio rūbo, nes pajusi – kaip gera mylėti... Net jei nuvargsi po dienos darbų ir rūpesčių, suvoksi – ramybė ilsisi mylinčioje širdyje.

Ilgainiui pastebėsi, kad šio rūbo dėka išmokai ne tik atleisti, bet ir neįsižeisti. Laiminsi savo skriaudėjus, laiminsi tuos, kurie linki tau bloga bei už juos melsies. Neapkalbinėsi – juk meilė nedaro pikto savo artimui...

Tik... gali kilti klausimas: o ar šis rūbas nenusidėvi? Ne, nenusidėvi – jei jį nešioji. Jei jis kabo uždarytas tavo širdies spintoje – po truputį nunyksta, sudyla, jį suėda kandys... Šiam rūbui reikia dienos šviesos, reikia gyvo žmogaus (Ekl 9, 10).

Kur gauti šį rūbą?

Jis kabo ant kryžiaus...

Kartą jį nusikabinę, nepalikime savo spintose, bet – nešiokime.