Lietuvos žydų bendruomenė išplatino pareiškimą dėl Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veikklos Lietuvos piliečių žydų atžvilgiu. Siūlome visą pareiškimo tekstą.

Pastaruoju metu Lietuvos masinės informacijos priemonės pagausėjo straipsnių, kuriuose bandoma  vertinti Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV) veiklą Lietuvos piliečių žydų  atžvilgiu nuo 1941m birželio 23-ios dienos iki 1941 metų rugpjūčio 5-os dienos. 

 LŽB tiki, kad patį LLV atsiradimo faktą skatino nuoširdus noras atkurti Lietuvos nepriklausomybę. 

 Deja, remdamiesi įvairiais to meto dokumentais, Lietuvos ir užsienio istorikų tyrimais turime konstatuoti, kad, įtakojant atvirai antisemitinei Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) veiklai, Lietuvos Laikinoji Vyriausybė  priėmė labai daug antižydiškų įstatymų,  tuo, be jokios abejonės, ji prisidėjo prie LAF ir vėliau nacių okupantų eskaluojamų antižydiškų nuotaikų, kurios netruko, dar vokiečių kariuomenei neįžengus į Kauną ir kitus Lietuvos miestus, peraugti į masines Lietuvos žydų žudynes – apie tai byloja gausūs istoriniai faktai.  Kai kur spaudoje taip pat pasirodo ir visiškai teigiamų Savisaugos ir TDA batalionų veiklos vertinimų – LŽB tai laiko visišku nesusipratimu bei pasityčiojimu iš žuvusių Lietuvos piliečių žydų atminties.

 Dauguma apžvalgininkų, gvildenančių šia temą, sąmoningai ar nesąmoningai vengia kalbėti apie LLV ir LAF sąsajas, tuo tarpu istoriniai šaltiniai akivaizdžiai liudija, kad LAF labiausiai prisidėjo prie LLV atsiradimo, formavimosi ir ideologijos, kuri žydų atžvilgiu buvo antisemitinė ir kurstytojiška.

 Lietuvos Laikinosios Vyriausybės politika, kurią daugeliu atveju diktavo LAF, Lietuvos gyventojams nedviprasmiškai rodė, kad Lietuvos žydai nebėra lygus piliečiai su lietuviais. Tokiu būdu, žudymo gaivalas buvo ne stabdomas, o savotiškai skatinamas. LLV pozicija Lietuvos žydus pastatė už įstatymo ribų.

 Nebuvo nei vieno LLV viešo pareiškimo ar kito dokumento, protestuojančio prieš masinį Lietuvos žydų persekiojimą, ar kito LLV dokumento, kuriame LLV butų išreiškę Vyriausybės valią apginti visus be išlygų Lietuvos piliečius arba susilaikyti nuo jų persekiojimo.  1941 metų liepos 12-ą dieną vokiečių pasiuntinys dr. Kleistas, atvykęs iš Berlyno vietoje dr. Greffės, ultimatyviai pareiškė LLV pirmininkui, kad negali būti ir kalbos, kad Vokietija pripažintų LLV. Nepaisant to, kad LLV suvokė, jog užsibrėžto nepriklausomybės tikslo nacių valdžia neleis pasiekti diskriminaciniai, antižydiški potvarkiai, įskaitant ir gėdingus "Žydų padėties nuostatus" (svarstyta rugpjūčio 1 dieną, likus 4 dienom iki LLV veikos sustabdymo) tebebuvo LLV nuolat priimami.

 Lietuvos Žydų Bendruomenė mano, kad dėl LLV priimtų gausių antižydiškų potvarkių, nesugebėjimo atsiriboti nuo antisemitinių LAF atsišaukimų ir jau prasidėjusių masinių Lietuvos žydų žudynių konteksto, Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veikla yra vertintina neigiamai, nes nuo nepriklausomybės atkūrimo idėjos buvo netrukus pereita prie kolaboravimo su nacių okupantais, kuris labiausiai pasireiškė diskriminacinės LLV politikos Lietuvos žydų atžvilgiu srityje. Todėl rasti pozityvų LLV veikloje, LŽB, deja, negali.

 Mėginimai teigiamai vertinti save Lietuvos Vyriausybę paskelbusią LLV, kuri nesugebėjo bent pareiškimu apginti jos piliečių žydų, ir suteikti jai visišką ar dalinę legitimaciją, prieštarauja ir Lietuvos interesams bei gadina jos įvaizdį tarptautinėje arenoje.

 LŽB pažymi, kad buvo pavienių LLV narių, kurie vėliau, LLV sustabdžius savo veiklą, gelbėjo Lietuvos žydus rizikuodami savo gyvybę – pavyzdžiui, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir jo šeima.  Tačiau pavieniai žmonių žygdarbiai ir Vyriausybės, kaip Tautos suvereno, veikla yra skirtingi dalykai, numatantys skirtingą atsakomybę už asmeninį poelgį ar Tautos vardu priimamą sprendimą.

 Iš pagarbos Lietuvos žydų karo metų aukoms, iš pagarbos tiems keliems LLV nariams, kurių šeimos vėliau gelbėjo žydus,  iš pagarbos  istorijai, kviečiame visus – politikus ir žurnalistus, susilaikyti nuo pozityvių LLV veiklos vertinimų, nes LLV veikla, LAF baltaraiščių siautėjimai sutampa su Lietuvos žydų masinio naikinimo pradžia.

Lietuvos žydų masinės žudynės yra juoda Lietuvos istorijos dėmė. LLV, deja, yra tos dėmės dalis. Nekurkime preteksto ateities kartoms mums priekaištauti dėl to, kad tas dėmes mėginame retušuoti. 

 Kitąmet birželio 22-ą sukaks 70 metų birželio sukilimui. Jo kilnus nepriklausomybės atkūrimo tikslas veik tą pačią dieną LAF smogikų pagalba buvo negrįžtamai paskandintas nekaltų Lietuvos žydų kraujyje. Kitąmet tą pačią dieną sukanka ir 70 metų, kai buvo pradėtos precedento Lietuvos istorijoje neturinčios masinės žydų žudynės, nušlavusios 600 metų puoselėtą lietuvių ir žydų bendrabūvi. Ką švęsime?

Labiau turime pagrindo susikaupti maldoje už mirusius.

Paskelbkime birželio 22-ą susikaupimo ir maldos diena - maldos už nepriklausomybę visiems Lietuvos piliečiams - lietuviams ir žydams, totoriams ir karaimams, vokiečiams ir rusams.

  Pagerbkime žudynių aukas ir jų atminimą, nusilenkę tiems lietuviams, kurie, rizikuodami savo gyvybe gelbėjo savo bendrapiliečius žydus. Nemėginkime ieškoti ir kurti didvyrių ten, kur jų nebuvo. Mūsų nesupras ateinančios kartos, mūsų nesupras ir tarptautinė visuomene, seniai radusi tinkamą moralinį ir politinį vertinimą jų kvislingams ir petenams. Būkime laisvi - nebijokime tiesos. Ir nustokime tarp eilučių piršę Lietuvos piliečiams minti, kad rudasis okupantas Lietuvai tais laikais reiškė mažesnę blogybę, nei raudonasis. Tas neįvyks, nes kone dviejų šimtų tūkstančių nužudytų Lietuvos žydų gyvenimui jokie pseudo-istorikai ir žurnalistai nebeprikels.

 Mokėkime gyventi ir dirbti Lietuvos labui su tokia jos istorija, kokia ji yra. Kad ir kokia karti ji bebūtų.

  Lietuvos Žydų Bendruomenė