Vanda Zaborskaitė. Dalykai, aukštesni už įstatymus
Konfliktas tarp įstatymo ir moralės normų, sąžinės balso yra ne vieno iškilaus meno kūrinio pagrindas. Šiame tragiškame konflikte menas visados atsistoja moralės, sąžinės pusėje, jis gina asmenį prieš valstybę.
Tačiau nebūtinai šis konfliktas būna tragiškas ir herojui mirtinai skaudus. Kartais jis pasireiškia beveik kasdienėje, buitinėje plotmėje.
Tokį atvejį turime dabar ir Lietuvoje. Bet jis, nors ir visiškai neturintis iškilumo ir didingumo žymių, vis dėlto yra svarbus ir visuomeniškai reikšmingas bent keletu požiūrių - tai Kristinos Brazauskienės prašymas skirti jai našlės rentą, priklausančią jai po jos vyro prezidento Algirdo Brazausko mirties.
Taip, iš tikrųjų tokia renta jai priklausytų pagal dabar galiojančius įstatymus. Bet ar moralu jai šios rentos prašyti?
Yra tokia deramo elgesio nuostata: ,,Noblesse oblige“. Tiksliai išvertus, ji skambėtų: ,,Kilmingumas įpareigoja‘‘ arba ,,Aukšta kilmė įpareigoja‘‘. Bet pasikeitus laikams, kai aristokratiška kilmė jau nieko nebereiškia, šios nuostatos trumpa ir grakšti prancūziška formuluotė liko galioti, tik pasikeitė, prasiplėtė jos prasmė, ir šiandien ji reiškia: ,,Aukšta visuomeninė padėtis įpareigoja‘‘ arba dar kitoks aukštas asmens statusas, atsirandantis dėl jo einamų pareigų, turtingumo, talento, už ankstesnius nuopelnus laimėtos visuomenės pagarbos, populiarumo ar dar dėl kokių nors asmens savybių, dėl kurių jam nedera daryti kai kurių dalykų, nors įstatymas jų nedraudžia, net įsakmiai leidžia.
Tokia įpareigojanti yra ir prezidento našlės Kristinos Brazauskienės padėtis. Ji yra įpareigojanti dėl kelių priežasčių. Visų pirma dėl to, kad ji yra viena turtingiausių Lietuvos moterų, nors formaliai žiūrint ir neturinti apmokestinamų pajamų. Nedera jai prašyti paramos iš valstybės, kuri yra tokioje sunkioje finansinėje padėtyje, kurioje vargsta didžioji jos gyventojų dalis. Tuo labiau kad neseniai miręs velionis prezidentas buvo palydėtas daugelio jį gerbusių žmonių gražiausiais žodžiais, kaip prezidentas, atidus žmonių poreikiams, problemoms ir vargams. Jo našlė savo reikalavimais išduoda ir aptemdo savo vyro atminimą, išduoda jo dorovines nuostatas.(tarp kita ko, būdamas premjeru, jis savo atlyginimą atiduodavo labdarai, pasitenkindamas gaunama pensija.)
Kita priežastis visuomenine prasme yra dar reikšmingesnė ir visuomeniniu požiūriu svarbesnė. Kristina Brazauskienė yra ne tik buvusio LSDP lyderio našlė, bet ir šios partijos narė. Socialdemokratų partijos programa, kaip žinome, yra orientuota į mažiau pasiturinčius žmones, gyvenančius iš darbo, o ne iš kapitalo. Viena iš trijų pagrindinių socialdemokratinių vertybių yra solidarumas, t.y. atsižvelgimas į silpniausius visuomenės narius, į stokojančius, negalinčius savimi pasirūpinti, į žemesniuosius visuomenės sluoksnius ir į viduriniąją klasę. Tuo labiau jeigu pats savo turtine padėtimi priklausai prie geriau, apsčiau apsirūpinusių, privalai dalintis su silpnesniaisiais, juos visaip palaikyti ir remti. K. Brazauskienė čia elgiasi priešingai, ne toks yra jos nusiteikimas. Socialdemokratų vertybės jai nė kiek nerūpi.
Lietuvos socialdemokratų partijai jau senokai (beveik nuo jos atsiradimo, susijungus LDDP ir seniesiems socialdemokratams), priekaištauta, kad ji nesilaiko socialdemokratinių vertybių ir tapo iš esmės liberalų partija. Tik neseniai prasidėjo jos atsinaujinimo procesas. Jam ryškiausiai atstovauja naujasis pirmininkas Algirdas Butkevičius, jo politinė laikysena. Tačiau šis procesas toli gražu dar nėra pasibaigęs. Partijoje dar stipri ir įtakinga buvusi sovietinė nomenklatūra, susirūpinusi savo turtais ir siekianti maksimaliai išsaugoti buvusias privilegijas bei išsikovoti naujas. Bet šiam tikslui pasiekti būtina pakeisti dabartinį partijos pirmininką kuriuo nors senu nomenklatūrininku. O tam tinka ne tik garbingos priemonės.
Spaudoje jau pasirodė informacija apie socialdemokrato Šadžiaus manevrus ir apie nomenklatūrininkų pastangas žūtbūt pakeisti partijos pirmininką kuriuo nors nomenklatūros atstovu. Tokio asmens paieška jau vyksta. Tipinga nomenklatūros atstove pasirodo esanti ir Kristina Brazauskienė, kurios rentos istorija ir jos komentarai televizijoje daro gėdą visai partijai. Tokie nomenklatūros veiksmai, kaip išsitarė vienas iškilus socialdemokratas, yra jos agonijos aktas. Partijai yra svarbu, kad toji agonija per ilgai neužsitęstų. Partijos sveikoji dalis turėtų jai kuo greičiausiai padaryti galą.
Lemiamą žodį čia turėtų tarti ne velionies prezidento buvę asmeniniai draugai, ne tie, kurie naudojosi Brazauskų šeimos svetingumu, bet tie, kuriems rimtai rūpi Lietuvos socialdemokratijos ateitis. Partija turi parodyti, kad ji turi savyje jėgų toliau tęsti atsinaujinimo procesą, turi pakankamai valios ir idealizmo laikytis savo pačios deklaruojamų kilnių principų: laisvės, lygybės ir solidarumo. Kristinos Brazauskienės atveju svarbiausia neužmiršti pastarojo. Partija privalėtų čia užimti aiškią, nedviprasmišką poziciją ir atvirai, viešai ją išsakyti – kitaip jos atsinaujinimo siekiai atrodys abejotini.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Beje, dabartinės Lietuvos socialdemokratų partijos atsinaujinimu aš netikiu, nes negali atsinaujinti tai, ko niekada nebuvo. Tai Komunistų, Darbo partija, bet Socialdemokratų partija ji niekada nebuvo, nes niekada nesivadovavo socialemoikratinėmis idėjomis, nesistengė veikti pagal socialdemokratijos principus, Tai veidmainiai, kenkėjai nuolat naikinantys socialdemokratiją Lietuvoje. Kuo jie skiriasi ar kada nors skyrėsi nuo kitų (DEŠINIŲJŲ) Lietuvos partijų? Niekuo.Tokie patys oligarchų, turinųjų tarnai, tokie pays Lietuvos dirbtinio "elito" kūrėjai ir atsidavę jo nariai. Šiandien, po jo mirties, jau bandomas sukurti net jų vado Brazausko asmens kultas - išlindo dr viena komunistinė yla iš maišo. Nuo tos garbės, kurios spinduliuose liūliuojamas Kristinos vyro atminimas, apsvaigo ir pati našlė - dar viena didžioji Lietuvos "socialdemokratė".
Klasiko žiniai, socialdemokratų sąjunga dar niekada nebuvo " įsitaisiusi prie valstybės biudžeto skirstymo svertų." Todėl ir vyrauja Lietuvoje tokia netvarka. Todėl kokiu nors teisingumu Lietuvoje net ir nekvepia. O leninais ar marksais galite negąsdinti, nes šaindien žmonės (net ir Lietuvoj) apie jų idėjas ir veiklą žino daugiau nei buvo leista žinoti sovietiniais laikais. Šiandien žmonės žino ir šalis, kurios pokaryje atstatė savo šalių sugriautą ūkį ir suklestėįjo vien tik todėl, kad vadovavosi socialinės demokratijos principais, t.y. tikruoju, su krikščionybės mokymu koja kojon žengiančiu teisingumu.
Jei dabarinių politikų sąžinė ir mirusi, tai ji dar nėra mirusi ir kiekvieno Lietuvos piliečio širdyje,prote. Vadinasi, dabartinius politikus yra kuo pakeisti, jie nėra "Dievo vietininkai Lietuvoje", o yra tik paprasti mirtingieji, Išrinkti Lietuvos rinkėjų, ir visada gali būti perrinkti, jei tik rinkėjas klausys savo sąžinės ir pagaliau supras, ko jis pats nori.
Cha, tik dabar jums paaiškėjo libertariškos klasiko pažiūros?! Tikrai sukrečiantis „įžvalgumas“! Visi kiti komentatoriai jau seniai yra mane prakeikę kaip libertarizmo apologetą.
O krikščioniškasis socialinis mokymas ne tik girdėtas, bet ir kiek panagrinėtas. Deja, to mokymo ištakos XIX am. pabaigoje labai apkrėstos XIX am. viduryje formavusiomis populiariomis socializmo doktrinomis. Todėl ir dabar šis mokymas tebepropaguoja persenusias distributyvinio arba perskirstomojo teisingumo idėjas. Tiesa, dabar tai vadinama „socialiniu teisingumu“, kuris yra tikra teisingumo priešybė. Šito socialistų smegenys nepajėgūs perprasti, kas daro jų propagandą pigia ir lėkšta, tinkančia tik „runkeliams“ mulkinti. Neatsitiktinai Lietuvos politikai taip įsikandę „socialinio teisingumo“ tematiką, leidžiančią be vargo manipuliuoti neapsišvietusiomis masėmis ir patikliais naivuoliais.
Nei socialdemokratų partijai, nei socialdemokratų sąjungai joks atsinaujinimas negresia, kaip ir visoms kitoms partijoms. Šiuolaikinė demokratija labai patogus būdas ilgam įsitaisyti prie valstybės biudžeto skirstymo svertų. Perskirstomojo teisingumo idėjos pasirodė labai parankios politiškai, tai puikiai suprato J. M. Keynes'as, išvystęs ištisas serijas valstybinio intervencionizmo ir protekcionizmo „receptų“. Todėl ir dabar tebecituojamas neišrankių Lietuvos politikų, įsitaisiusių šiltose valstybinio biurokratinio aparato vietose su gausiais giminaičiais ir draugais. O vargšai intelektualai kaip kad V. Zaborskaitė dar tebeapeliuoja į sąžinę, padorumą ir kitas seniai „mirusias“ politikų savybes. Ir dar randa užtarėjų. Teisingai sakoma - nėra pasaulyje kvailystės, kuriai neatsirastų pasekėjų.
cha, paaiškėjo libertariškos "klasiko" pažiūros. Gąsdins mat mus proletariato šmėkla. O krikščioniškasis socialinis mokymas ponuliui girdėtas?
Taip, taip, Ida proletarinis „solidarumas“ ir „socialinis teisingumas“ toliau dirba savo pragaištingą darbą Lietuvoje, jūsų ir jūsų draugų rūpesčiu. Ko nenuveikė komunistai, nuveiks „tikrieji“ socialdemokratai. Marksas su Leninu gali ramiai ilsėtis amžinybėje - gausūs pasekėjai uoliai įgyvendina idėjas, kurių autoriai jau mirę.
Taip, Klasike, solidarumas bei soacialinis teisingumas "Lietuvoje dar labai sunkiai suprantama, o dažniausiai visai ignoruojama."
Taip, visiškai pritariu straipsnio autorei. Ar yra šis straipsnis išspausdintas laikraščiuose? Jei ne, reikia – šios mintys labai reikalingos daug kam iš mūsų.
Viskas yra žymiai paprasčiau.Jokia ji ne elitinė,ar aukštuomenės dama.kaip buvo bufetava,taip ir liko.Kiaulė,kuri veržiasi ant altoriaus.Ji gi puikiai žino visuomenės reakciją į tokį prašymą,o dar tokiu metu,kai premjeras kreipiasi į konstitucinį teismą,kad leistų nukarpyti pensininkams pensijas,faktiškai jau atimti duoną kasdieninę.Taigi visi tie vargšuliai dabar turi susimesti po 20 lt.nepasilikdami jau nei duonai,nei vaistams iš tų likusių 700,kad šita poniutė gautų 7 tūkstančius,specialiai del šito atsisakiusi darbo savo{t.y pavogtame iš valstybės}viešbutyje.Kiauliškesnio žmogaus Lietuvos politikoje dar nebuvo,o ji dar šantažuoja mus ir savo partją,kad ir vėl balotiruosis į seimą.Čia netgi garsioji Eločka,kuri žinojo tik 32 žodžius pasakytų,"mrak".
Teisingai Klasikas pastebėjo: pas mus moralumas yra vienoje lentynėlėje, teisingumas (įstatymas) kitoje. Ir jie niekaip nesusieina. Taip galima ir holokaustą pateisinti- buvo vykdomi to meto Vokietijos įstatymai. Ir ko gi čia visas pasaulis šiurpsta?
Džiaukitės, kad dar nebuvote prie valdžios lovio, nes dar galite turėti bent miglotų vilčių. Tiesa, Socialdemokratų sąjungai priėjus prie valdžios svertų, betvarkė Lietuvoje būtų dar didesnė nei dabar, nes prie dabartinio neprincipingumo, nekompetetingumo ir atsainumo papildomai prisidėtų prosocialistinis naivumas. Užtenka paskaityti buvusių ir dabartinių Socialdemokratų sąjungos vadų bei idėjinių apologetų rašinių, kad suprastum kokia suirutė grėstų Lietuvai, jiems prišokus prie valdžios vairo.
Naivios „tobulo“ perskirstymo idėjos gražiai skamba ekonomikos išmanymu neišlepinto lietuvio inteligento ausiai, bet jos jau seniai negyvos ir atsiduoda XIX am. marksizmo pelėsiais. Jokios šalies ekonomikos jos niekada neprikėlė ir negalėtų prikelti, tačiau jų šalininkai labai greitai atkunta, pajutę atsigaunančios ekonomikos judesius, nes labai jau maga pasinaudoti didėjančios gerovės vaisiais. Politika ir pasiūlo tą parankų „demokratinį“ mechanizmą sėkmingiau veikiančių individų darbo vaisių nusavinimui ir pasidalinimui. Socialdemokratų sąjunga tai ir propaguoja vadovams sofistikuojant, o eiliniams nariams pritariant iš naivumo.