Konfliktas tarp  įstatymo ir moralės normų, sąžinės balso yra ne vieno iškilaus meno kūrinio pagrindas. Šiame tragiškame konflikte menas visados atsistoja moralės, sąžinės pusėje, jis gina asmenį prieš valstybę.

Tačiau nebūtinai šis konfliktas būna tragiškas ir herojui mirtinai skaudus. Kartais jis  pasireiškia beveik kasdienėje, buitinėje plotmėje.

Tokį atvejį turime dabar ir Lietuvoje. Bet jis, nors ir visiškai neturintis iškilumo ir didingumo žymių, vis dėlto yra svarbus ir visuomeniškai reikšmingas bent keletu požiūrių - tai Kristinos Brazauskienės prašymas skirti jai našlės rentą, priklausančią jai po jos vyro prezidento Algirdo Brazausko mirties.

 Taip, iš tikrųjų tokia renta jai priklausytų pagal dabar galiojančius įstatymus. Bet ar moralu jai šios rentos prašyti?

Yra tokia  deramo elgesio nuostata: ,,Noblesse  oblige“. Tiksliai išvertus, ji skambėtų: ,,Kilmingumas įpareigoja‘‘ arba ,,Aukšta kilmė įpareigoja‘‘. Bet pasikeitus laikams, kai aristokratiška kilmė jau nieko nebereiškia, šios nuostatos trumpa ir grakšti  prancūziška formuluotė  liko galioti, tik pasikeitė, prasiplėtė jos prasmė, ir šiandien ji reiškia: ,,Aukšta visuomeninė padėtis įpareigoja‘‘ arba dar kitoks aukštas asmens statusas, atsirandantis dėl jo einamų pareigų, turtingumo, talento, už ankstesnius nuopelnus laimėtos visuomenės pagarbos, populiarumo ar dar dėl kokių nors asmens savybių, dėl kurių  jam nedera daryti kai kurių dalykų, nors įstatymas jų nedraudžia, net įsakmiai leidžia.

Tokia įpareigojanti  yra ir prezidento našlės Kristinos Brazauskienės padėtis. Ji yra įpareigojanti dėl kelių priežasčių. Visų pirma dėl to, kad ji yra viena turtingiausių Lietuvos moterų, nors formaliai žiūrint ir neturinti apmokestinamų   pajamų. Nedera jai prašyti  paramos iš valstybės, kuri yra tokioje sunkioje finansinėje padėtyje, kurioje  vargsta didžioji jos gyventojų dalis. Tuo labiau kad neseniai miręs velionis prezidentas buvo palydėtas daugelio jį gerbusių žmonių gražiausiais žodžiais, kaip prezidentas, atidus žmonių poreikiams, problemoms ir vargams. Jo našlė savo reikalavimais  išduoda ir aptemdo savo vyro atminimą, išduoda jo dorovines nuostatas.(tarp kita ko, būdamas premjeru, jis savo atlyginimą atiduodavo labdarai, pasitenkindamas gaunama pensija.)

Kita priežastis visuomenine prasme yra dar reikšmingesnė ir visuomeniniu požiūriu svarbesnė. Kristina Brazauskienė yra ne tik buvusio LSDP lyderio našlė, bet ir šios partijos narė. Socialdemokratų partijos programa, kaip žinome, yra orientuota į mažiau pasiturinčius žmones, gyvenančius iš darbo, o ne iš kapitalo. Viena iš trijų pagrindinių socialdemokratinių vertybių yra solidarumas, t.y. atsižvelgimas į silpniausius visuomenės narius, į stokojančius, negalinčius savimi pasirūpinti, į žemesniuosius visuomenės sluoksnius ir į viduriniąją klasę. Tuo labiau jeigu pats  savo turtine padėtimi priklausai prie geriau, apsčiau  apsirūpinusių, privalai dalintis su silpnesniaisiais, juos visaip palaikyti ir remti. K. Brazauskienė čia elgiasi priešingai, ne toks yra jos nusiteikimas. Socialdemokratų vertybės jai nė kiek nerūpi.

Lietuvos socialdemokratų partijai jau senokai (beveik nuo jos atsiradimo, susijungus LDDP ir seniesiems socialdemokratams), priekaištauta, kad ji nesilaiko socialdemokratinių vertybių ir tapo iš esmės liberalų partija. Tik neseniai prasidėjo jos atsinaujinimo procesas. Jam ryškiausiai atstovauja naujasis pirmininkas Algirdas Butkevičius, jo politinė laikysena. Tačiau šis procesas toli gražu dar nėra pasibaigęs. Partijoje dar stipri ir įtakinga buvusi sovietinė nomenklatūra, susirūpinusi savo turtais ir siekianti maksimaliai išsaugoti buvusias privilegijas bei išsikovoti naujas. Bet šiam tikslui pasiekti būtina pakeisti dabartinį partijos pirmininką kuriuo nors senu nomenklatūrininku. O tam tinka ne tik garbingos priemonės.

Spaudoje jau pasirodė informacija apie socialdemokrato Šadžiaus manevrus ir apie nomenklatūrininkų pastangas žūtbūt pakeisti partijos pirmininką kuriuo nors nomenklatūros atstovu. Tokio asmens paieška jau vyksta. Tipinga nomenklatūros  atstove pasirodo esanti ir Kristina Brazauskienė, kurios rentos istorija  ir jos komentarai televizijoje daro gėdą visai partijai. Tokie nomenklatūros veiksmai, kaip išsitarė vienas iškilus socialdemokratas, yra jos agonijos aktas. Partijai yra svarbu, kad toji agonija per ilgai neužsitęstų. Partijos sveikoji dalis turėtų jai kuo greičiausiai padaryti galą.

Lemiamą žodį čia turėtų tarti ne velionies prezidento buvę asmeniniai draugai, ne tie, kurie naudojosi Brazauskų šeimos svetingumu, bet tie, kuriems rimtai rūpi Lietuvos socialdemokratijos ateitis. Partija turi parodyti, kad ji turi savyje jėgų toliau tęsti atsinaujinimo procesą, turi pakankamai valios ir idealizmo laikytis savo pačios deklaruojamų kilnių principų: laisvės, lygybės ir solidarumo. Kristinos Brazauskienės  atveju  svarbiausia neužmiršti pastarojo. Partija privalėtų čia užimti aiškią, nedviprasmišką poziciją ir atvirai, viešai ją išsakyti – kitaip jos atsinaujinimo siekiai atrodys abejotini.