Vos prieš keletą dienų dalyvavau tiesioginėje radijo pokalbių laidoje. Iš į laidą skambinusių žmonių nuotaikų bei nuskambėjusių priekaištų, supratau, kad daugumai Lietuvos piliečių dar labai trūksta informacijos apie šalyje vykstančius procesus. Gal tai ir skatina nesusikalbėjimą, skaudų atotrūkį tarp politikos ir visuomenės. Paradoksalu, žinoma, nes politika yra kalbėjimosi ir dar svarbiau – susikalbėjimo – menas. Kalbame visi lyg ir ta pačia – seniausia indoeuropiečių kalba, tačiau dažniausiai nesusikalbame ir negirdime vieni kitų.

Dezinformacija – lyg apsaugos šarvai

Diskusijų laidoje, kurioje dalyvavau, nuskambėjo garbaus amžiaus moters piktas priekaištas, esą mes, socialdemokratai, sumažinome pensijas, o dabar tuoj jas ir visai atimsime. Kas tai? Nežinojimas, klaida, ar aklas lojalumas konservatoriams, kai kitaip nei manyti, nei kalbėti tiesiog negalima? Vargu ar padės čia  priminimas, kad valdant socialdemokratų Vyriausybei pensijos didėjo net keletą kartų – vidutinė pensija per socialdemokratų valdymo metus kone padvigubėjo. 2001-aisiais metais vidutinė senatvės pensija tebuvo 317,61 Lt. Valdant socialdemokratams 2008-aisiais vidutinė pensija pakilo iki 769,66 Lt. Į valdžią atėjus konservatoriams pensija vėl ėmė mažėti. Šių metų antrąjį ketvirtį vidutinė senatvės pensija sumažėjo iki 746,55 Lt. Taigi, rodos, visi žiūrime, bet ne visi matome, visi klausome, bet ne visi girdime. O gal tiesiog per skaudu  suvokti, kai tiesa yra tokia žiauri ir negailestinga. Būtent valdančioji koalicija „pasirūpino“ pensininkais, tuštindama jų kišenes, ir panašu, kad tai dar ne pabaiga, ieškoma naujų būdų naujiems mokesčiams ir draudimams įvesti.

Gyvenimas Lietuvoje gerėja?

Tuo tarpu A.Kubilius iš tribūnos išdidžiai porina apie didžiausias šalies opas – nedarbą, emigraciją, energetinę krizę ir Europos Sąjungos skirtų lėšų lėtą įsisavinimą – ir priduria, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja. Įdomu ir tai, jog tarp skambinančiųjų į radijo laidą išgirdau tarsi bandymą cituoti premjerą ir aklą, užsispyrėlišką maldą pavadinimu „gyvenimas gerėja“. Tačiau ieškant skirtumų tarp tuščių citatų ir Lietuvos gyvenimo aktualijų nereikia būti dideliu ekspertu. Nedarbas? Toliau didėja. Emigracija? Vidutiniškai 11 tūkst. emigrantų per mėnesį. Energetinės krizės įveikimo planas? Didėjančios dujų, elektros kainos. Europos Sąjungos skirtos lėšos? Įsisavinta tik trečdalis Lietuvai skirtų pinigų. Tuo tarpu vis bandau visiems paaiškinti, kad šie pinigų srautai – lyg gelbėjimosi ratas skęstantiems sunkmečiu. Tik kodėl juo nesinaudojame?

Idėjos, genančios iš Lietuvos

Žvelgiant kitaip, tenka pripažinti, kad kai kada valdantieji turi idėjų – gal net daugiau nei reikėtų. Tik jos netarnauja nei pažangai, nei visuomenei. Tai jau įgyvendintos idėjos mažinti gimstamumui, parklupdyti verslą, efektyvios idėjos vagystėms, korupcijai savižudybėms skatinti ir daugybė kitų. Įgyvendinus visas šias idėjas, matome tik vieną išeitį, atleiskite, netgi dvi – tai Kauno ir Vilniaus oro uostus. Lėktuvai, skrendantys į Dubliną, Londoną pilni. O juose – apie 80 procentų esančių keleivių turi bilietus tik į vieną pusę, jiems namai yra ten, kur yra darbas, ir ten, kur sotūs jų vaikai. Žmonės emigruoja nebe pavieniui, jau vykstama šeimomis.

Ar manote, kad Airijoje buvo mažesnė ekonominė krizė? Turiu nuvilti, buvo netgi didesnė. Tačiau tenykštės Vyriausybės idėjos buvo skirtos problemų sprendimo būdams, o ne jų kūrimui. Lietuva turi daug problemų, daug iš jų kilo dėl valdančiųjų klaidų. Valdantiesiems reiktų pripažinti klaidas ir kartu su opozicijos pagalba kuo greičiau, jau rudeninėje sesijoje jas taisyti. Kokių naujienų sulauksime netrukus, galime tik paspėlioti. Ar taisysime senas klaidas, ar privelsime naujų, parodys jau netolima ateitis.  O geri siuvėjai sako, kad taisyti sugadintą drabužį daug sunkiau, nei  pasiūti naują...