Rugsėjo pradžioje solidaus mėnraščio redaktorius, kuris taip pat yra aktyvus politikos apžvalgininkas, paskelbė tekstą, kuriame iš peties kirto visiems, kalbantiems apie pozityvo, gerų naujienų trūkumą Lietuvos žiniasklaidoje. Tokios kalbos esą yra žurnalistikos su išmuštais dantimis ilgesys ir noras gyventi steriliame, dirbtiname teletabių pasaulyje. Esą žmonės, kuriems trūksta gerų emocijų, turėtų įsigyti kačiuką, o ne bandyti vilkti tramdomuosius marškinius žurnalistams.

Kadangi esu vienas iš tų, kurie kritikuoja Lietuvos žiniasklaidą už įsijautimą į apokaliptines nuotaikas, cinizmą ir liguistą potraukį skandalams bei apkalboms, jaučiu pareigą viešai pasakyti, jog tikrai galima kitokia žiniasklaida, ir ji nereiškia žiūrėjimo į pasaulį per „rožinius akinius“ ar buko kartojimo, kad viskas nuostabu. Sutinku, jog didelė pagunda žurnalistikai  virsti viešaisiais ryšiais, kurie nebeturi nieko bendro su tiesos paieškomis, bet tėra ištobulintas manipuliacijų menas, virsti tingiais žiurkėnais, o ne demokratijos sarginiais šunimis.

Tačiau apokaliptinė kritika ir  banalios panegirikos tikrai nėra vieninteliai galimi žiniasklaidos žanrai.  Veikiau tam reikia mažiausiai pastangų. Nereikia didelio proto dėl ko nors piktintis irzulio kamuojamoje valstybėje ir kalbėti apie aklavietes. Lygiai kaip užsimerkus į visas problemas ir nutaisius dirbtinę šypseną atkakliai kartoti, jog verslininkas ar/ir politikas (ar įmonė, ar partija)  X – vienintelis mūsų išsigelbėjimas ir tarsi saulė siunčia kitiems šilumą bei šviesą. Daug sudėtingiau įžvelgti visus tikrovės atspalvius, pasakoti ne tik apie tuos, kurie veržiasi į žiniasklaidos akiratį, analizuoti situaciją, keliant klausimą – ką daryti, o ne kas kaltas?

Apie žiniasklaidos situaciją Lietuvoje teko kalbėtis su daug metų tarptautinėse agentūrose dirbusiu Brayenu Bradley. Jis atkreipė dėmesį, kad tie, kurie tvirtina, jog žiniasklaida tėra neutralus veidrodis ir nėra ko kaltinti veidrodžio, jei veidas negražus, nepasako, kad žurnalistai renkasi į kur pasukti veidrodį, nes visada kažkas lieka už kadro. Pasak Bradley, „veidrodis yra įrankis, kurį žmonės iš esmės naudoja dviem tikslams: grožėtis tuo, kas gražu, ir atpažinti tai, kas ne taip, kad galėtų ištaisyti ar pašalinti. Niekas nenaudoja veidrodžio, kad pasimėgautų tuo, kas bjauru. Vienas dalykas yra pranešti, jog įvyko nelaimė, nusikaltimas. Visai kitas – daryti iš to pramogą, mėgautis visokiomis smurto ar sekso smulkmenomis. Tai jau nesveika ir ugdo nesveiką visuomenę.“

Sunku ginčytis, jog Lietuvos politinis gyvenimas murkdosi pelkėje, viešojoje erdvėje tvyro nepakantumo kitai nuomonei smogas, deja, ir sunkmetis tik išryškino mūsų ydas, bet nepaskatino kurti solidaresnę ir teisingesnę visuomenę. Tokioje situacijoje apokaliptinė žurnalistika jaučiasi it žuvis vandenyje. Skaudulių atrasti nesunku, galima durti pirštu bet kuria kryptimi.

Kita vertus, yra toks anekdotas. Pacientas skundžiasi gydytojui, kad veikiausiai mirtinai serga, nes kurią kūno vietą paliečia, visur labai skauda. Gydytojas jam atsako: „Nenuostabu, kad visur skauda – jūsų pirštas, kuriuo liečiate, sulaužytas.“

Ar Lietuvoje žiniasklaida nėra tapusi tuo sulaužytu pirštu? Kapstymasis po televizijos kuriamų šou blizgučių buduarus, paskalų rankiojimas ir dėmesys prarūgusiai visuomenės grietinėlei, save vadinančiai elitu,  bei liguistas noras viską ir visur demaskuoti tikrai nėra realistinis žvilgsnis į pasaulį. Įdėmiau apsidairykime aplinkui ir pamatysime daug žmonių, kurie kantriai ir kūrybiškai daro savo darbą. Pernelyg įpratome, kad tik bloga žinia yra verta dėmesio.

Pamenate pasaką apie Sniego Karalienę ir sudužusį veidrodį, kurio šukė, įkritusi į akį, priversdavo matyti tik blogus dalykus. Ar mes šiandien neprimename tos pasakos herojų su pragaištinga šuke akyse?

Esu tvirtai įsitikinęs, kad žiniasklaidos kokybė labai daug priklauso nuo žurnalisto nuostatos. Ar jis į pasaulį žvelgia ironišku, cinišku ar mylinčiu žvilgsniu. Puikiai suprantu, jog siūlau nepopuliarų dalyką – žvelgti į mus supantį pasaulį su meile. Ne su sacharininiu buku susižavėjimu, bet su kantria, sugebančia atleisti, bet kartu ir reiklia meile, tiesiančia ranką ir atveriančia naujas galimybes. Taip, tai sunkus kelias. Tačiau nuo kitų alternatyvų labai paprasta uždusti.

Beje, grįžtant prie minėto apžvalgininko raginimo įsigyti kačiuką, turiu prisipažinti, kad aš namuose auginu katytę, ir ji tikrai suteikia gerų emocijų, nors dažnai pridaro ir problemų. Nieko nuostabaus –  pasaulis nėra vien baltas ar juodas, jame daug atspalvių ir žurnalisto, pasakojančio apie pasaulį, pareiga – šiuos atspalvius padėti įžvelgti.