Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Jei tai tiesa, kad per septynerius metus žmogaus kūne pasikeičia visos ląstelės, tada viskas aišku. Jei yra tikrai taip, vadinasi, kūnas su savo nuolatos mirštančiomis ir tuoj pat naujai ataugančiomis dalelėmis yra viena, o tai, kas manyje išlieka nuolatos mainantis ląstelėms, yra tas kažkas, kam apsakyti tektų vartoti ne fizikos, o metafizikos terminus. Daugelis aplink mane tiki turį sielą ir gali tai įrodyti pasiremdami autoritetais. Aš irgi noriu tikėti, kad nesu tuščias kevalas, dekartiškas mechaninis gyvulys. Tik mano autoritetai ginčijasi tarpusavyje, paneigia vieni kitus. Ir galo tam nematyti. Ginčuose gimusi teisybė būna laikina, efemeriška. Laikosi tol, kol nesutariantys subjektai ilsisi, kaupia jėgas naujoms rietenoms. Didžioji tiesa gimsta tik po intelektualinio smurto, kai silpnesniesiems autoritetams jų pačių vėliavomis užkemšamos gerklės.

Galbūt ir mane kada nors ištiks tokia pergalė, po kurios viskas supaprastės, kai galėsiu teigti, ką aš turiu ir ko neturiu.

Kol kas galiu įrodyti, jog turiu uždegimą, kuris gyvena manyje septynerius metus ir du mėnesius. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad tai kažkas daugiau nei elementarus ląstelių defektas. Net medicina, kai šitą reiškinį nunešiau parodyti į ligoninę, pareiškė, jog tai yra gryni niekai, o gydytojas perskaitė štai tokią pranašystę: „Jei gersi vaistus – praeis per savaitę, jei ne – per dvi.“

Lygiai prieš keturiolika metų įstojau į savo universitetą, įsikėliau į ankštą bendrabučio kambarį su dar trimis kambariokais ir tapau gaisrininku. Visi trys likimo broliai – verti dėmesio, bet šįkart – apie vieną, apie tą, kuris nuolatos žaisdavo su ugnimi. Mes jį trumpai vadindavome Marčiumi, nors jis prisistatydavo daugybe vardų, pravardžių ir slapyvardžių (nieko keista – buvo beveik pusantrų metų vyresnis) – dažniausiai, pavyzdžiui, ant kalkintų lubų bendro naudojimo patalpose juodais žiebtuvėlių liepsnos liežuviais pasirašinėdavo esąs MDK.

Supdamasis ant kėdės, paprastai jis degindavo popierius. Kasdien. Kambaryje, ant visų mūsų bendro stalo. Taip pat jis nespjaudavo į visas įmanomas gauti degias medžiagas – dirbinius iš kaučiuko, lakiuosius skysčius, dujas iš žiebtuvėliams pildyti skirtų balionėlių, parfumeriją ir t. t. Supdavosi ir degindavo, ir degindavo, degindavo. Mes nieko negalėdavome padaryti – tik vaikyti dūmus ir žiūrėti, kad padėtis netaptų nekontroliuojama. Gal ir galėjome uždrausti visą tą buitinę pirotechniką, bet nekilo ranka. Tai buvo kažkas žavaus, šventiško ir laiku. O be to – kokią teisę tu turi kitam ką nors drausti, kai tau pačiam – tik septyniolika.

Beje, jau tada suprasdavau, kad MDK ugnys nėra šiaip vulgari piromanija. Man ir dabar atrodo, kad tai buvo tam tikri reikšmingi pranešimai. Vėluojantis, pasiklydęs Prometėjas, užspeistas į kampą. O gal net – kūrybinės kibirkštys n-tuoju laipsniu, dieviškoji gyvybės ugnis, buitinėmis sąlygomis padidinta iki apčiuopiamų matmenų, absoliutus kitoniškumas. Geriausias draugas, kurio negali pakęsti. Bet kenti, nes jis yra geriausias. Jis be galo daug rašė, daugiau nei Paulius, Antanas ir aš kartu sudėjus. Mes trys publikuodavomės, rašėme knygas. O MDK niekam ne tik kad nerodė, ką rašo, bet savo svarbiausius dalykus užšifruodavo runomis, o dėkliuko su prirašytais sąsiuviniais NIEKADA nepalikdavo, kad nepakliūtų į rankas kam nereikia.

Atėjo žiema ir pirmoji sesija. Kambariokas Paulius nenuėjo į fonetikos egzaminą, supanikavo, išvažiavo namo Kaunan ir niekada nebegrįžo. MDK traukė iš spintos vienus po kito Pauliaus marškinius, plėšė juostomis ir degino. Bendrabučio laiptinėje. Kartais į juos įvyniodavo statybinių šovinių. Pyškėjo, poškėjo. MDK karpė iš laikraščių raides ir klijavo konspiracinius skelbimus, kuriuose ragino studentus susitelkti ir susprogdinti arčiausiai esančią degalinę. Mes ne viskuo tikėdavome, nors MDK treniruodamasis patiltėje sprogdino kažkokius mėginius. Kartą, po eilinio sprogimo, iš pravažiuojančio automobilio iššokę žmonės šaukė pavymui šlaitu aukštyn ropojančiam Marčiui: „Stok, šausim!“ Marčius stabtelėjo, atsisuko ir riktelėjo jiems: „Tik gerai prisitaikykit!“ Ir toliau sau nuropojo.

Kartais atrodydavo, kad viskas stabilu, o kartais, – jog padėtis darosi nevaldoma, tačiau laikas bėgo labai greitai. Ypač tuos dvejus metus. Galiausiai MDK ištrenkė iš universiteto, komendantė atskiru potvarkiu uždraudė jo kojoms peržengti Pirmojo bendrabučio slenkstį.

Tada paaiškėjo, kad jis neturi kur eiti, todėl apsigyveno Kaune, Šilainiuose, pas mano geriausią klasės draugą Donatą, kitaip – Smolną (iš kur jis tokią pravardę parsitįsė – bala žino). MDK buvo neaugalotas, neišrankus, dažniausiai miegodavo dienomis svetainėje, po kompiuterio stalu, ant laidų, susisukęs į ploną antklodę. Kiek kartų buvo užsukęs mano klasės draugo tėvas, nė karto nepastebėjo po stalu miegančio MDK.

Aš vis dažniau pradėjau lankytis Kaune, nes negalėjau visko palikti taip – savieigai. O labiausiai dėl to, kad su MDK visas įdomumas persikėlė ten. Klasės draugo bute atmosfera buvo beprotiška ir dvasinga. Tai buvo per gerai, kad tęstųsi amžinai. Galiausiai Marčių pričiupo Teritorinės gynybos štabas ir paėmė į kariuomenę, nors jo viena koja už kitą buvo bent 3 cm trumpesnė, o širdies plote girdėjosi visokių ūžesių.

MDK ištikimai tarnavo Tėvynei Karinėse jūrų pajėgose, užsitarnavo paaukštinimų, po tarnybos liko liktiniu, įsikūrė pajūryje ir gyveno.

Prieš septynerius metus, pavasarį, aplankiau jį. Sėdėjome ilgai kopose, smelkiami šalto balandžio Baltijos vėjo ir bandėme prisiminti bent ką iš anų laikų, bet prisiminimuose viskas buvo keistai nepanašu į tai, kas buvo iš tikrųjų.

Mano organizmas buvo nusilpęs, pilnas smalkių ir visokių nuodų, plaučiai – bandant giliau įkvėpti – skaudėdavo, nes dalį žiemos iš 2002-ųjų į 2003-iuosius Vilniuje gyvenau garaže, vietoj malkų degindamas nuodingas medžiagas, kad nepastipčiau iš šalčio.

Taigi – sėdėjom su Marčiumi vėjyje ir kalbėjomės apie tai, kokie mes buvome kvaili – bet gal tik todėl mūsų gyvenime nutiko šitiek stebuklingų dalykų. Vienas nuolatos viską degindavo, kitas iš paskos – gesindavo. Vienas už kitą ne geresnis. Užuot kažko ėmęsi, dūmais viską leidom, pavėjui.

Kad ir ką kalbėtume, kad ir ko nebeprisimintume, – žinau viena: mums pasisekė, jog gyvenimas suvedė į vieną kambarį, į vieną plotmę, į tą patį laiką. Kad perėjome tą pačią ugnį, kad priėjome tą patį vandenį.

Grįžęs iš Klaipėdos iškart pajutau, jog mano krūtinės karė pusė dega. Dvi savaites galvojau, kad tai – širdis ir naktimis pabusdavau išpiltas šalto prakaito – iš baimės – nesuprasdamas, kas atsitiko. Po to, galiausiai, kai draugai surado ir atsiuntė mano pamestą pasą, nuėjau pas gydytoją, kuris pasakė, jog tai menkniekis – viso labo tik tarpšonkaulinių nervų uždegimas, kuris, jei gersiu vaistus, – praeis per savaitę, jei ne – per dvi.

Kai viskas prigeso, išvažiavau atgal toliau mokytis. Ilgiems atsitvėrimo nuo praeities metams. Tik uždegimas niekur nedingo. Pajuntu, kai kovodamas dėl kamuolio gaunu alkūne į šonkaulius arba kai skersvėjis įpučia. Rusena, nors jau praėjo septyneri metai ir visos įsidegusios ląstelės – teoriškai – turėjo išnykti ir jų vietoje rastis naujos. Žinau, kad visa tai yra ne mano ląstelėse, ne mano kūne.

Septyneri metai, kai nemačiau MDK. Iš pradžių dar susirašydavom trumposiomis žinutėmis, po to važiavau su juo susitikti (susitaręs), bet jis nepasirodė ir nebeatsiliepė, kai skambinau atsidūręs jo tėvų mieste. Marčius man buvo rašęs, jog jam kažkas po kaukole užaugo ir kad daktarai iš jo galvos išpjovė viską, ko nebereikia.

Neapleidžia įtarimas, ar tik nebus taip, kad chirurgai, operuodami iš MDK galvos visa, ko jam per daug (kas yra ne jo), kartu – tyčia ar netyčia – amputavo ir mane, ir visas mūsų bendras istorijas apie ėjimą per ugnį pas vandenį. Nes kokios iš tiesų tos istorijos – sugniaužusios į vieną kumštį keleriems metams absoliučiai priešingus žmones – ūmių ligų istorijos, įsikalbėtos beprotybės?

Kiek visko būta, ko geriau nebūtų buvę. Kiek tuštumos (ir tuštybės), klaidingų ėjimų, gėdos, išeikvoto, nunuodyto laiko. Ar gali būti taip, kad galiausiai išsigydai (arba tave pagydo) nuo tavo klaidingos praeities – ir esi laisvas?

Norėčiau tikėti, kad yra kažkas, kas nuo žmogaus atkabina per sunkius dalykus tarsi vagonus nuo ilgo traukinio. Gerai, jei gali pats rinktis – ką atkabinti, o ką – palikti.

Ir vis dėlto – viską atkabinus, amputavus, išlaukus septynerius metus, kai kiekviena ląstelė mūsų kūnuose numiršta ir jos vietoje užauga nauja – beveik tokia pat, – viliuosi, kad mano geriausi draugai, kuriems nebeegzistuoju daugiau nei septynerius metus, mane (tiksliau – mane, įgavus naująjį ląstelių pavidalą) atpažins iš to uždegimo, kurio tyčia negesinu nei vaistais, nei protu.