Jūratė Stauskaitė – grafikė, Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos vadovė – patogiai įsitaiso kėdėje, kurtoje jos mokinės, pačiumpa dvi kėdės rankas, jomis pamojuoja ir pradeda pasakoti istoriją apie mokyklą, kuriai ateinančiais metais sukaks dvidešimt metų. Klausant vadovės, mokytojos, baisu ir žodį pratarti: ji užsidegusi aiškina apie tai, kas dedasi Vilniaus mokytojų namų patalpose.

J. Stauskaitė papasakojo apie mokyklą, jos esmę, siekius, ir mokinius, kuriais nuoširdžiai džiaugėsi. Atrodė, jog seniausia privati dailės mokykla, nors dirba nekintančios idėjos vedama, neatsilieka nuo šiandienos aktualijų, tiksliau sakant, visa galva jas lenkia.

Jūratė Stauskaitė Zenekos nuotrauka

Netrukus švęsite mokyklos dvidešimtąjį gimtadienį. Įsikūrėte Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Atrodo, jog mokykla įkurta gan staigiai, tad galima daryti prielaidą, jog parengiamieji darbai prasidėjo anksčiau. Kada kilo idėja įkurti dailės mokyklą? Kaip rengėtės ją įgyvendinti?

Jau iki Nepriklausomybės atkūrimo, 1989–1990 viskas aplink virė, kažkas kažko ieškojo, kažkas kažką kūrė. Byrėjo sąjungos, kūrėsi bendrijos. Apskritai visi aktyvesni, idėjų turėję žmonės pajuto, kad atėjo tinkamas momentas reikšti savo idėjas niekieno neatsiklausus, neprašant leidimų, neperėjus cenzūrų.
Mokyklos idėja kilo suvokus, kokios mokyklos, ko apskritai šiam laikotarpiui reikėtų. Man buvo aišku, kad reikia pabandyti sukurti tokią mokyklą, kokios aš ir mano karta neturėjome. Svarsčiau, kaip žmones reikėtų įvesti į pasaulį, į meno pasaulį, kaip per meninius-kūrybinius procesus padėti susivokti jame, kaip kuriant ugdyti savyje laisvą žmogų naujame laisve pakvipusiame pasaulyje.

Aš pati, daugelis mano kartos žmonių dailės mokyklose ir Dailės akademijoje, (tuometiniame Dailės institute), buvo auklėjami akcentuojant techninius akademinius momentus. Kaip menininkė save atradau dešimt metų po akademijos baigimo. Kad taip neatsitiktų kitiems gabiems menui žmonėms, norėjau pagreitinti susivokimo, susigaudymo pasaulyje ir savyje procesą. O tuos, kurie nesiruošė tapti menininkais, buvo svarbu priimti į savo draugiją ir globą, nes jiems reikėjo suprasti, kas yra laisvė. Atsirado atsakomybė ugdyti laisvą žmogų.

Zenekos nuotrauka

Mokyklos idėja ir buvo tokia – asmenybės ugdymas menu. Mano bendramintė menotyrininkė Aldona Dapkutė, šiuo metu vedanti Dailės terapijos kursus, buvo mano kompanionė. Buvome tandemas: formulavome ir plėtojome idėją, sukonstravome principus. Mokyklą įkūrėme 1991 m. vasario mėnesį, iškart po sausio 13-osios įvykių. Vasario 6 dieną apie įkūrimą paskelbėme savaitraščiuose„Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“. Galime save laikyti pionieriais, nes esame pirmosios privačios mokyklos įkūrėjai.

Paskelbę apie mokyklos įsikūrimą, galvojome, jog ateis tik keli žmonės. Mūsų nustebimui, jų susirinko daugiau nei šimtas, daugiausia studentų, kurie puoselėjo panašias idėjas ir norėjo veikti, sužinoti, patirti naujų dalykų. Tai buvo fantastiškas laikas, ir, nors neturėjome patirties, turėjome daug idėjų ir aiškų įsivaizdavimą, ko siekiame.

Pora metų buvo įtempti, sunkūs, nes viską reikėjo kurti iš naujo – įstatymų bazės nebuvo, funkcionavome kaip individuali įmonė, sukome galvas, kaip gauti pinigų, kur gauti patalpas, molbertų... Mums pavyko – nes buvome pirmieji ir buvome maloniai priglobti Mokytojų namuose, kur esame ir dabar.

Dvidešimt metų – nemažas laikotarpis privačiai mokyklai. Gal galėtumėte trumpai apžvelgti pokyčius mokykloje?

Zenekos nuotrauka

Aš net negalvojau, kad mokykla gyvuos taip ilgai. Pradžioje jai buvo leista veikti šešerius metus, kas man atrodė nežmoniškai ilgas laiko tarpas. Galvojau, jog tiek tikrai neišsilaikysime: juk pabandysime, ir užteks.

Vėliau atšventėme penkerių, dešimties, net penkiolikos metų gimtadienius. Žiū, ant nosies jau dvidešimtmetis.

Per šį laiką mokyklos esmė – asmenybės ugdymo menu principas – nekito. Bet, be jokios abejonės, darbo metodai šiek tiek kinta, atsižvelgiant į laikotarpį, į žmones, kurie irgi keičiasi. Kai kūrėmės, asmenybės auginimo momentas buvo daug gyvesnis nei dabar. Dabar žmonių poreikiai pasikeitę: tėvai, mokiniai yra pragmatiški, iškart nori rezultato.

Pradžioje siekiame, kad mokiniai suvoktų, jog čia egzistuoja kitos žaidimo taisyklės. Jie privalo atsipalaiduoti, tapti laisvesni. Tada reikia nueiti kelią iki savęs, atsakyti į klausimus: kas tu toks, kodėl nori piešti, kaip nori piešti, kodėl tau būtina piešti, kur tu tą piešimą naudosi... O vėliau, įvairios raiškos – lipdymai, karpymai, tapyba, grafika, videoinstaliacijos – padeda mokiniams pasijausti visaverčiais žmonėmis, kūrėjais.

Dabar ir Vyriausybėje, ir Prezidentūroje pasigirsta kalbų, jog mums nebereikia informacinės visuomenės, technologijos atėmė iš mūsų mus pačius, sukamos galvos, kaip visuomenę paversti kūrybinga. O mes tai pradėjome vystyti jau 1991 metais, tik įsikūrę.

Paminėjote, jog mokinių poreikiai, tėvų lūkesčiai kinta. Minėjote, jog dabartiniai žmonės dažniau orientuoti į rezultatus, o tuo metu daugiau galvota apie save, savęs ugdymą. Kuo dar skiriasi to meto ir šiandienos žmonės? Apie ką turėtų pamąstyti tėvai, jaunimas?

Zenekos nuotrauka

Skirtumai išties paradoksaliai keisti. Pirmieji mūsų mokyklos mokiniai buvo labai kūrybingi. Manau, kad tai buvo nulemta to svarbaus sprogimo momento. Žmonėms greitai atsivėrė ir burnos, ir akys. Ir kokių čia dalykų dėdavosi... Dabar rengiame dvidešimtmečiui skirtą knygą – tokį apibendrinimą, – ir aš, pradėjusi vartyti nuotraukas, žiūrėti medžiagą, savo akimis negalėjau patikėti, kas čia, mokykloje, vykdavo, kokių išmonių čia demonstruojama buvo.

Dabar jaunuoliai, deja, ateina kiek pavargę nuo informacijos, nuo pamokų... Juos sunku prižadinti savarankiškai mąstyti, nugalėti baimes. Jie – sukaustyti žmonės. Nors manėme, kad žmogus per tuos dvidešimt metų turėjo išlaisvėti, atrodo, nutiko priešingai.

Kokios vertybės, Jūsų nuomone, svarbiausios ugdymo procese?

Nuo pat ugdymo proceso pradžios iki pat pabaigos labai svarbus asmenybės, individualybės ugdymas. Gali šokti, dainuoti, gali kalbėti, bet tai turi būti tavo mintys, tavo kūryba. Reikia suvokti, kad visa raiška turi būti suvokta ir autentiška.

Anksčiau į mokyklą vaikščiojome su uniformomis, baltomis apykaklėmis. Man rodosi, kad per tas apykakles reiškėsi visas mūsų kūrybiškumas: vis varžydavomės, kuri įdomesnę apykaklę pasidarys. O dabar gatvėse – madingi žmonės. O kas yra mada? Mada yra uniforma. Jei žmogus ieško mados, pripažįsta esąs uniformos žmogus.

Zenekos nuotrauka

Minios filosofija, buvusi tarybiniais laikais, lygiai tokia pat yra ir dabar, tik tikriausiai ją reikėtų laikyti kapitalistinės minios filosofija. O mokykloje įdomu ne tai, kuo būsi panašus į kitą, o kuo skirsiesi.

Mokyklos pradinukai ar jų tėvai turi su Jumis susijusių lūkesčių. O kokius lūkesčius puoselėjate Jūs? Kokį savo ir kolegų mokytojų darbo rezultatą laikytumėte idealiu? Koks bus tas žmogus, lankęs užsiėmimus mokykloje?

Idealu, jei žmogus savyje atskleidžia kažką naujo, ypač jei tai mokiniui netikėta, jei jis apie save kažką naujo sužinojo. Gera, kai žmonės pasijaučia svarbūs, kai pastebimi dėl savo minčių įdomumo, veiklos. Taip sutvirtėja jų pasitikėjimas savimi, tai svarbiausia.

Galiausiai jiems paaiškėja, ar jie nori eiti menininko keliu, o jei renkasi šį kelią, tai jau turi aiškų įsivaizdavimą, ką ir kaip studijuos vėliau. Man nepriimtina, kai sakoma, kad jaunimas turėtų apsispręsti iš anksto. Kaip jis gali tai padaryti, jei nežino apie savo galimybes. Dėl to mes siūlome platų spektrą užsiėmimų: ir grafikos, ir akvarelės, tapybos, tarpdisciplininių menų. Dar rengiame papildomus akademinio piešimo kursus stojantiems į Vilniaus dailės akademiją.

Atsimenu, Dailės akademijos prof. Arvydas Šaltenis džiaugėsi, kad mūsų mokiniai – patys kūrybingiausi, nes mes niekada nenorėjome perpildyti savo mokinių žiniomis. Jei žmogus dvylika metų mokosi kompozicijų, piešimų, o dar akademijoj tą patį daryt... Aišku, jog nesinorės, tad mes stengiamės, kad jaunuoliai išliktų smalsūs ir galėtų gilinti savo žinias aukštuoju lygiu, aukštesnėse meno ugdymo institucijose.

Kas nelinkęs į meną ir negalvoja tapti menininku, akademinių piešimo žinių apskritai nereikia, jam reikalinga kūrybiškumą skatinanti programa. Be to, tokie žmonės ateina ieškoti ir kitokio bendravimo. Taip pat daugelis nori palikti ramybėje internetą, kompiuterį, atrasti naujų dalykų.

Dalis Jūsų mokinių gabūs menams, rengiasi stoti į akademiją, o kiti ateina pasilinksminti. Ar šios dvi grupės neatsiskiria viena nuo kitos? Ar nekyla tarp jų nesusipratimų?

Zenekos nuotrauka

Mes stengiamės, kad taip nenutiktų, nes tada pablogės bendra grupės nuotaika, pamokos taps neįdomios, bus jaučiama įtampa.

Pamokose daug laiko skiriame užduočių aiškinimams. Vėliau visi darbai aptariami bendrai, ieškant kiekvieno iš jų kūrybiškų individualių aspektų. Ir nors aiškiai matyti, jog vieni mokiniai gabūs ir padarė įdomiau, tai nereiškia, kad prie gabaus mokytojas praleis daugiau laiko. Prie to, kuris galbūt nesupranta, bet nori suprasti, stovėsiu ilgiau. Man, kaip mokytojai, tai bus daug sunkesnė užduotis, bet ne mažiau prasminga.

Kai žmogus žino, kad bus vertinamas ne pažymiu, o dėmesiu, kai jis galės įvertinti save padedant profesionaliam dėstytojui, jis jausis geriau. Nesakai gi jam, jog kitas nupiešė geriau, nesiūlai jam palyginti ar varžytis. Stengiesi daugiau dėmesio kreipti į patį mokinį ir jo darbus, jo žingsnius, tobulėjimą. Tai suteikia žmonėms pasitikėjimo savimi. O nebijojimas sakyti tiesos ugdo savikritiškumą, savarankišką mąstymą.

Aišku, mūsų mokytojams būtų paprasčiau, jei kaip kitose dailės mokyklose rengtume konkursą, atrinktume gabesnius, greičiau suprantančius užduotis. Tačiau man rezultatas tai nėra konkretus ,,tobulai“ atliktas piešinys. Rezultatas – tai santykis su žmogumi, procesas, buvimas, ieškojimas.

Šiandien atidarote parodą „Vizitinė kortelė. Mokytojas/mokinys“. Kokia tai paroda? Ką joje galima pamatyti?

Tai – mūsų mokytojų, dėstytojų paroda. Šią vasarą kiekvienas mokytojas turėjo susirasti po mokinį. Juo galėjo tapti bobutė kaime, laiškininkė, kaimynė, teta, mama, duktė, anūkas. Mokinys galėjo būti ir kokia nors idėja arba akmuo pakelėje, miškas, etc. Mokytojai turėjo duoti mokiniams užduotį ir kartu ją daryti patys.

Aš atostogaudama kaime dukrai Monikai ir jos draugams pasiūliau nupiešti ąsotį. Jie keturi pirmąkart gyvenime buvo pasodinti prie popieriaus lapo, pirmąkart gyvenime jiems buvo duotos kreidutės. Tą patį ąsotį tapiau ir aš. Mokiausi ir pati, nes tapyba – ne mano sritis, esu grafikė. 

Parodos idėjos autorius – mokyklos dėstytojas Rokas Dovydėnas. Paroda pirmoji iš ciklo, skirto mokyklos 20-mečiui paminėti.

Zenekos nuotrauka

Ta paroda labai tiksliai nusako mūsų mokyklos pagrindinį principą – kūrybingas yra kiekvienas. Visi nustemba, kai pamato, jog kažkas pavyko. Šitokiu metodu ir vidurinėse mokyklose turėtų būti mokoma, nes ąsotis skirtas ne tam, kad jį atkartotum. Jis jau yra, tad kam dar vieną piešti. Bet va, ąsotyje gražios gėlės, piešk jas, daryk, ką nori, nes čia – tavo pamoka.

Ar tiems, kurie nesirengia tapti menininkais, nepakaktų dailės pamokų mokykloje? Juk tos pamokos taip pat skirtos kūrybiškumui lavininti.

Mokyklose ne visada suprantama, jog menų pamokos svarbios. Kai seminaruose susitinki su kūrybingais bendrojo lavinimo mokyklų mokytojais, supranti, jog jie mąsto taip pat, kaip ir mes. Tačiau daug kas priklauso nuo menų reikšmės ugdymo procese nesuvokiančių pareigūnų – direktorių, savivaldybių švietimo skyrių vadovų. Jų požiūris į menus toks pat, kaip ir mano mokyklos laikais: „Muziką, piešimą gali ir fizinio lavinimo mokytojas „pravesti“, nes tai nėra svarbu.“

Tačiau kūrybiškumo ugdymas svarbus ir per kitas pamokas – matematiką, istoriją. Jo nauda praktiškai neišmatuojama. Ir tai senų seniausiai žino japonai, daugybė kitų šalių. Vokiečiai, anglai į Lietuvą atvažiuoja skaityti paskaitų apie tai. Klausant viskas atrodo suprantama, tačiau praktikoje įgyvendinti daug sunkiau. Norėtųsi, kad mūsų švietimo strategai tai pagaliau išgirstų.

*Nuotraukos darytos besirengiant parodai „Vizitinė kortelė. Mokytojas/mokinys“.

*Vilniaus vaikų jaunimo dailės mokykla siūlo užsiėmimus įvairaus amžiaus ir įvairių gabumų žmonėms. Greta pagrindinių meninio ugdymo dalykų (tapybos, kompozicijos, grafikos, meno istorijos), mokykloje galima tobulinti akademinio piešimo ir kt. dalykų žinias, besiruošiant stoti į aukštesniąsias meno ugdymo institucijas.

Mokykloje vyksta užsiėmimai visoms amžiaus grupėms: vaikams 3–6 m., 7–11 m. (1 užsiėmimas per savaitę), paaugliams 12–15 m. (2 užsiėmimai per savaitę), jaunimui nuo 15 m.(3 užsiėmimai per savaitę). Dvi akademines valandas trunkantys užsiėmimai vyksta po pamokų, savaitgaliais, mokykla aprūpina visomis dailės priemonėmis.

Suaugusieji mokykloje gali rinktis tapybą, piešimą, akademinį piešimą, grafiką, keramiką, tekstilę.

*Parodos atidarymas: rugsėjo 9 d. 17.30 val. Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (Vilniaus mokytojų namai, Vilniaus g. 39/6). Parodoje dalyvauja Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos mokytojai ir jų „mokiniai“ – šią vasarą atsitiktinai sutikti žmonės. Darbai pasakoja apie skirtingas dialogo galimybes, žaismingai papildo vienas kitą ir kuria netikėtą bendrumo atmosferą. Parodos dvasia atspindi mokyklos idėją – atrasti savyje kūrėją gali visi. Parodos kuratorius – dailės mokyklos mokytojas (buvęs šios mokyklos mokinys) dailininkas Rokas Dovydėnas.

*Daugiau informacijos čia.