Jėzus bylojo savo mokiniams ir visai miniai:

„Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus.

Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir palaidinės.

Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tave paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs jiems darykite. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą.

Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas netgi nedėkingiesiems ir piktiesiems.

Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į glėbį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“.

Kiti skaitiniai: 1 Kor 8, 1-7. 11-13; Ps 138

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis

Skausmingai skamba mūsų ausiai šios dienos Evangelijos kvietimas mylėti savo priešus, skolinti nieko nesitikint, atsukti antrąjį skruostą, kai per pirmąjį kas nors mums trinktelės. Gal kai kas pagalvoja, kad tai bestuburiška krikščionybė/katalkybė, kai nuo visų kenti ir kažkur kamputyje tūnai, baukščiai dairydamasis.

Tačiau šiandieniame tekste yra ne tik šie kvietimai.

Esame kviečiami gyventi taip ir elgtis taip, kaip norėtume, kad su mumis žmonės elgtųsi. Tai labai stiprus pagalbos mums kvietimas, kadangi dažnai kalbame, mąstome ar elgiamės keistai ir šiurkščiai vieni su kitais, o jei vien tik pamąstytume, kaip jausčiausi, ką išgyvenčiau, jeigu su manimi kas nors taip?

Todėl šiandienė Evangelija pirmiausia yra kvietimas mylėti ta meile, kurią Dievas įrašė į mūsų širdis, kantria, atleidžiančia, užjaučiančia, bet aistringa ir gyvenimo skonio neprarandančia meile. Meile, iš kurios kyla kova už gėrį ir Dievą, bet niekada nežalojant nei fiziškai nei psichologiškai, nenuplėšiant kitam apsiausto, vien todėl, kad jo spalva ne tokia kaip mano.

Labai lengva mylėti tuos, kurie mums myli ir nori mums gero. Visai kas kita yra su tais, kurie mums nemalonūs ir priešiški, kurie žiūri į mus įtariai. Bet gal jie taip elgiasi būtent todėl, kad iš mūsų nepatyrė meilės, priėmimo ir supratimo. Juk Jėzaus veiklos vienas iš aspektų buvo tas, kad jis priėmė žmogų be smerkimo, bet su pakylėjimu aukštyn. Jis mylėjo tuos, kurie buvo nemylimi, apkabino tuos, kurių visi šalinosi, lankėsi namuose tų, kuriuos visi laikė nuodėmingais. Tai darė mylėdamas. Ir tik ši meilė perkeisdavo sutiktųjų širdis.

Deja, bet ir mums nėra kito kelio, antraip būsime panašūs į savo sultyse marinuotus pomidorus, kur mums labai gera. Bet krikščionio misija nėra buvimas patogiose ir maloniose savo sultyse.

Bernardinai.lt