Ilgąjį Laimučio architektūrinį falą koneveikiu vidutiniškai kartą per dieną. Tingiais rytais ir romantiškais vakarais jis vis trenkia mano žvilgsniui, kai šis nori oriai ir lengvai iš dešinės į kairę praslysti per dangų. Nugriausim, – sakau jam. Ne dabar – vėliau, perspektyvoje. Kitas Laimučio statinys – žemesnis ir drūtesnis – į akis lenda rečiau. Į jį lenda prabangūs apartamentų savininkai ir kartais – sutrikusi „Jono Meko vizualiųjų menų centro“ publika. Centras – nusenęs kūdikis, su keista išore, neįgalia veikla ir garbingais globėjais. Griausim. Jau vien už pavadinimą. Vizualiųjų menų centras – visai kaip batų sostinė, ar ne? Griausim. Ne dabar, perspektyvoje.

Nes dabar minėtasis centras tapęs „Jono Meko ir Kęstučio Šapokos centru“. Čia nevyksta nieko įdomaus tol, kol Kęstutis Šapoka nesurengia kokios parodos. Kęstutis Šapoka – dailėtyrininkas, kandus ir atviras, įvedęs į mergaitiškai jautrios dailėtyros pievas riebių keiksmažodžių. Jau yra pavadintas „pusdieviu dailės kritikos lauke“. Kartais jis reiškiasi ir kaip menininkas, kartais – kaip kuratorius. Kartais galima nesutikti su jo provokuojančiais pareiškimais, bet visada įdomu. Netikit – „pagooglinkit“. Šį kartą kuratorius K. Šapoka pristato parodą „Idealios perspektyvos triukai“. Dalyvių nemažai, iš jų nemažai – beveik nežinomi. „Šapoka su savo marginalais“, – sakoma neoficialiai, bet švelniai, kaip komplimentas. Todėl ir lipi pačiais šalčiausiais laiptais į tą keistą ekspozicinę erdvę.

„Idealios perspektyvos triukai”, ekpozicijos fragmentas

Ši erdvė, atmosfera ir eksponatai užsiminė, o rausvas parodos katalogas įkyriai zirzė namuose visą pusdienį: na, parašyk parodos TOP 3. Negaliu. Nes parodoje juokiausi keturis kartus ir kitą dieną įstaigoje pasakojau keturias istorijas. Žvelgiant iš praktiškosios pusės – tai labai daug (ir juokas, ir turėjimas ką naujo įdomaus papasakoti). Žvelgiant iš dailėtyrinės – tai bent jau nenuobodu. Juolab kad juokas – iš savęs. Toks tęsiasi lygiai tol, kol paspringsti ir giliai susimąstai arba riebiai nusikeiki.

Keturi geriausieji (šiame tekste) darbai yra šie: V. Kinčinaičio tikras ekshibicionistas prekybos centre, G. Znamierowskio kūdikiai su dviprasmiškom tabletėm priešais rožinius ekranus, R. Gritėnas, videodarbe darkantis trijų Vilniaus pastatų maketus ir K. Bogdanas, Prezidentės D. Grybauskaitės kalbą papildęs „Skype“ emotikonais.

Robertas Gritėnas, jis žengė vieną mano kasdieninį ateities žingsnį. Trijuose videodarbuose jis metodiškai maitoja trijų pastatų maketus: griauna LDS (Lietuvos dailininkų sąjungos) pastatą, skaldo Valdovų rūmus ir pjausto dangoraižį. Įrašai estetiški, išraiškingi.

R. Gritėnas, „Atsisveikinimas su Valdovų rūmais“, video

Tiesa, sunkoka suprasti, R. Gritėnas pasisako prieš pastatus kaip tokius ar prieš jų turinį. Tačiau situacija, kai niekam nežinomas menininkas skaldo ir griauna garbingų ir turtingų institucijų statinius yra juokinga, labai juokinga.

R. Gritėnas, „Atsisveikinimas su tyliuoju postmodernizmu“, video

Virginijus Kinčinaitis – menotyrininkas iš Šiaulių. Šiemet VDA į pirmą kursą jau priėmė 40 (!) dailėtyrininkų (VDU skaičiais neatsilieka). Anksčiau atrodė, kad ir tų 10-15 per metus – per akis. Dauguma jų kažkur tyliai išnykdavo, o štai V. Kinčinaitis vis viena vienintelis asocijuojasi su Šiauliais ir tenykščiu menininiu gyvenimu. Manau, niekas nesikeis ir šių metų šimtukui gavus diplomus. Nežinia, kokiais būdais jis gavo Šiaulių prekybos centro kamerų vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas pilietis po parduotuvę vaikštinėjantis plačiai atsegtu klynu. Visų juokingiausia, kad kiti parduotuvės lankytojai, panirę į produktus, kainas ir manomus valgiaraščius, ligoto žmogaus pastangų visai neįvertino. Vienintelės, atkreipusios dėmesį į dėdės „papuošalą“, buvo dvi mažos mergaitės. Tyliai pakikeno dviese, ir tiek.

V. Kinčinaitis, „Įprasta diena“, video

Gintaras Znamierowskis – menininkas, apie kurį prieš kokius penkerius metus man pasakojo su užuojauta. Taip kruopščiai tapo. Taip įdomiai mąsto. Taip niekas jo nesupranta ir nepriima į savo parodas. Šiandien šis menininkas būtinai dalyvauja K. Šapokos kuruojamose parodose ir daro tai puikiai. Šį kartą G. Znamierowskis mus džiugina nedidele šeimynine ir labai tikroviška instaliacija. Ją sudaro 10 į eilę surikiuotų „kūdikių“ – idiliškų lėlyčių vėžimėliuose. Visi laiko padėkliukus su spalvingomis tabletėmis ir geria spalvotus gėrimėlius.

G. Znamierowskis, „Žmonių rasė“, fragmentas

Kitapus, ant sienos, – kita eilė – idiliškai rožinių ekranėlių – kiekvienam vaikui po vieną. Visa ši puokštė vadinasi „Žmonių rasė“ ir atrodo itin gerai, kai pro šalį pravažiuoja tėveliai su tikrais vaikais vežimėliuose.

G. Znamierowski, „Žmonių rasė“

Konstantino Bogdano (ar vis dar reikia sakyti – jaunesniojo?) kūrinio atidarymo metu nepastebėjau. Bet atsivertusi katalogą krykščiau ir iš karto perkėliau į TOP 3 pirmąją vietą. K. Bogdanas atliko visiškai paprastą judesį – Prezidentės D. Grybauskaitės kalbą pagyvino „Skype“ emotikonais – įvairiausiomis šypsenėlėmis. Viskas atrodo taip: „...Minime Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, laisvos valstybės sukaktį (plati šypsenėlė su dviem į šonus iškeltais nykščiais). (...) Todėl nedvejodama sakau: mylėkime ir tikėkime ateities Lietuva! (trys džiaugsmingai išraudusios šypsenėlės su balionėliais).“ Šis kūrinys – tikriausias vizualus anekdotas. Jis turi pradžią kaip pavadinimą („Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba“) ir vizualią išraišką, kuri, papildyta žiūrovo asmenine ir bent minimalia politine patirtimi, tampa netikėtu situacijos (pavadinimo) išaiškinimu: iš išorės nekaltu, labai ironišku ir juokingu.

K. Bogdanas, „Prezidentės D. Grybauskaitės kalba“

Toks mano subjektyvus šios parodos ketvertukas. Parodoje dalyvaujantis Svajonės ir Pauliaus Stanikų videodarbas į ketvertuką nepateko, nes yra tiesiog kitoje kategorijoje. Lyg įkaitusiame vakarėlyje ritantis anekdotams, kas pareikalautų dėmesio ir imtų skaityti Bodlerą. Kita vertus, rodomas videodarbas paveikus tiek, kad priverčia suabejoti anekdoto stiprumu. Gal šis triukas ir yra skirtas diskusijai mūsų idealiojoje perspektyvoje?

Dėl šio triuko „galerijų“ dienos vienai savaitei pakeitė savo kryptį ir vietoje padorių galerijų repertuaro pasirinko „Vizualiųjų menų centro“ turinį. Įėjimas – mokamas, reikiamą mažytę VJMMC iškabėlę iš gatvės pusės surasti nebus lengva, laiptai aukštyn gali būti neapšviesti. Bet verta.

Idealios perspektyvos triukai“, „Jono Meko vizualiųjų menų centras“, Gynėjų g. 14 („Vilniaus vartų“ kompleksas), iki rugsėjo 24 dienos.