2012 m. vasario 8 d., trečiadienis

„Atsitiktinis žmogus“ – lengvas intelektualus teatras

2010-09-10
Rubrikose: Kultūra » Scenos menas 
Igno Maldžiūno nuotrauka

Rugsėjo 18 dieną Vilniaus mažajame teatre bus galima išvysti iki šiol mažai vaidintą, bet pripažinimo jau sulaukusį spektaklį „Atsitiktinis žmogus“ pagal subtiliosios šiuolaikinės prancūzų dramaturgės Yasmina Reza pjesę. Spektaklio idėja priklauso Kauno dramos teatro aktorei Godai Piktytei, kuri į pagalbą pasikvietė režisierių Joną Vaitkų ir Vilniaus mažojo teatro aktorių Arvydą Dapšį.

„Atsitiktinis žmogus“ su rafinuota ironija kalba apie gyvenimo džiaugsmą, neviltį ir trapumą, apie artumo paieškas. „Reza dramaturgija – tai lengvas intelektualus teatras. Ji į teatrą sugrąžino ištisą kartą žmonių, kuriems rimtos dramos atrodė per ilgos ir dažnai nuobodžios, o lengvos komedijos – per banalios, kad užimtų jų brangų laiką“, – taikliai apibendrino „The Spectator“ apžvalgininkas.

Traukinio, vykstančio iš Paryžiaus į Frankfurtą, kupė susitinka vyras ir moteris. Jis – žymus rašytojas, ji – jo gerbėja, tačiau ryšį jiems užmegzti ne taip paprasta. Pjesę sudaro veikėjų vidiniai monologai – trūkinėjantys minčių srautai. „Mano pjeses dažnai vadina komedijomis, žiūrovai daug juokiasi, bet aš manau, kad tai – tragedijos. Tai yra juokingos tragedijos, bet vis tik – tragedijos“, - savo kūrybą apibūdina Yasmina Reza, kurios pjesės, apdovanotas daugybe prestižinių premijų, statomos nuo Berlyno iki Buenos Airių.

Senstantį rašytoją, romano „Atsitiktinis žmogus“ autorių, poną Parskį vaidinantis Arvydas Dapšys sako: „Man atrodo, kad šitame spektaklyje mums pavyko parodyti, kad amžius nėra kliūtis atsitikti stebuklui. Todėl grimu pasendinome savo herojus. Mes kažkodėl galvojame, kad pagyvenusiems žmonėms nebegali atsitikti nieko nuostabaus. Bet atsitinka. Žinoma, ne kiekvieną dieną. Tuo didesnis stebuklo įspūdis“.

Apie spektaklį, kurio atmosferai būdinga įtaigi komiškumo ir melancholijos jungtis, kritikė Daiva Šabasevičienė rašė: „Atsitiktinis žmogus“ pasižymi švara, minimalizmu ir ryškia koncepcija. Pagrindinis spektaklio įrankis – atspalvių kalba. Vaidybos pustonių čia tiek daug, paliktos tokios galimybės jiems gausėti, kad tampa pavydu, žvelgiant į aktorių patiriamą kūrybos palaimą. Šis spektaklis, kaip retas kuris, turi nemažai galimybių varijuoti, dauginti potekstes“.

Teatro „Mens Publica“ prodiusuotas „Atsitiktinis žmogus“, 2010 metais tapęs Lietuvos kamerinių spektaklių festivalio Panevėžyje nugalėtoju, nuo šio sezono papildys Vilniaus mažojo teatro repertuarą.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Oskaras Koršunovas, „Išvarymas“

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Jeano-Pierre’o ir Luco Dardenne’ų filmas „Berniukas su dviračiu“

Vilniuje ką tik baigėsi septintasis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ – kai kurie filmai iškeliavo į kitus miestus ir iki vasario 5 dienos bus rodomi Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje ir Nidoje.

Menai

Nėra to šalčio, kuris neišeitų į gera. Kai lauko sąlygos neįprastos, yra proga daugiau laiko skirti neįprastiems dalykams – pavyzdžiui, pažvelgti į praėjusios savaitės „Bernardinai.lt“ kultūrines žinias ir pasisiūdinti savo skiautinius iš tos medžiagos.

Jūratė Stauskaitė

Žmogus nuo pirmųjų žingsnių turi suvokti, jog šiame pasaulyje jis nėra tam, kad jį kopijuotų, o tam, kad pasaulis jį atskleistų.

sinagoga

Norėdamas atkreipti dėmesį į šio Lietuvos architektūros paveldo fenomeno būklę, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas rengia fotografijų parodą „Kadišas medinėms sinagogoms“.

Michailas Epšteinas „Tėvystė“

Jaudinamai atvirai atskleidžiama asmeninė patirtis, pateikiama filosofinė tėvystės reflekcija, įžvalgos, peržengiančios individualios būties ribas ir dvelkiančios universalumu.