Šv. Augustinas rašė: „Mylėk ir daryk, ką nori.“ Rašydamas šį paskatinimą Jis tikriausiai turėjo omenyje, kad tik laisvas žmogus gali mylėti ir mylėdamas išlikti laisvas, nes kitoje vietoje pridurs: „Mylėk ir būk laisvas.“ Tačiau ar tik šią paprastą ir visiems suvokiamą Tiesą jis norėjo pabrėžti?

Pasigilinkime, ką reiškia šis kategoriškas imperatyvas. Augustinas juk tikrai nekalba apie Meilę, kuri šiais laikais reiškia:

1. Aš tavęs noriu,

2. Aš tavęs geidžiu,

3. Aš noriu fizinio artumo su tavimi,

4. Aš noriu seksualinio pasitenkinimo,

5. Aš noriu save patenkinti.

Jis turi omeny tai, ką graikai vadino Αγάπη – (agapė – Meilė, atiduodanti save iki paskutinio siūlo) žodžiu, atsiradusiu kiek seniau nei prieš du tūkstančius metų, t. y. kartu su krikščionybe. Krikščionys ir pradėjo pirmieji vartoti šią sąvoką Αγάπη, norėdami nusakyti savo būseną įtikėjus Jėzų Kristų. Jokie kiti meilės jausmą nusakantys žodžiai – nei gr. Έρως (erosas – geidžianti Meilė), nei gr. philia (filija – draugų, bičiulių meilė), nei sorge ar lot. amor benevoletiae (gėrio linkinti Meilė) neaprėpia Dievo Meilės potyrio, nes ši meilė ir jos patyrimo jausmas buvo kitoks.

Priešingai nei erosas, agapė nekreipia dėmesio į mylimojo savybes ir nuopelnus. Ši Dieviškoji Meilė suteikia žmogui gebėjimą mylėti tai, ką mylėti nėra įprasta: savimylas, pašaipūnus, nusikaltėlius, silpnaporčius, silpnuosius, raupsuotuosius ir net žudikus. Tokiai Meilei nepakanka tik žmogiškų pastangų, reikalinga ir Dievo, šios Meilės šaltinio, pagalba. Agapės Meilėje neieškoma, kas sava, neklausiama, kokia man bus iš to nauda.              

Turbūt pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad tik tikra Meilė yra mūsų visų laisvės ir atsakomybės priežastis, ir tik tikra Meilė yra kategorinis imperatyvas, įpareigojantis, pasiekiantis mūsų sąžinę. Juk sunku įsivaizduoti, kad tikrai mylintysis galėtų padaryti ką nors blogo, veikti nesivadovaudamas Gėrio ir Tiesos reikalavimais, naikinti ir griauti, išduoti ir pakenkti. Tikrai Mylinčiam atsiveria plati „ir daryk, ką nori“ realizavimo perspektyva. Meilė yra Tiesai atsidavusi laisvė. Mylintysis visuomet įsipareigoja stovėti Tiesos, kuri dovanoja laisvę, akivaizdoje, o būdamas visiškai laisvas, Jis privalo likti ištikimas Tiesai iš Meilės, Meilei su Tiesa, kurią graikai vadino Αγάπη. O Ji išplečia laisves „ir daryk, ką nori“ ribas, nes Ji: 

kantri,

Ji maloninga,

Ji nepavydi;

Ji nesididžiuoja

ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai,

neieško sau naudos,

Nepasiduoda piktumui,

pamiršta, kas buvo bloga,

Nesidžiaugia neteisybe,

Su džiaugsmu pritaria tiesai.

Nes Ji visa pakelia,

visa tiki,

Viskuo viliasi ir visa ištveria.

Ji niekada nesibaigia. (pagal 1 Kor 13).

Ir kai autentiška Meilė tampa visuotiniu veiksmų vadovavimosi principu – neįmanoma niekam pakenkti, todėl lieka tikrai mylėti ir mylint daryti, ką nori. Nes tikrai Mylintysis visada renkasi Tiesą apie Meilę, o būdamas Tiesoje apie Meilę išlieka visiškai Laisvas.