Terminas „perkrova“ tikriausiai atėjo iš Rusijos arba Amerikos diplomatijos koridorių po B. Obamos išrinkimo JAV prezidentu. Rusijos leksikone atsirado ir dar viena mįslinga sąvoka, paleista iš Kremliaus – „modernizacija“. Mums, gyvenusiems daugelį metų įtampos lauke tarp Rusijos ir Amerikos, turėtų būti gyvybiškai svarbu išsiaiškinti, koks šių naujų sąvokų turinys, ir, jei jos nėra blefas, į kokius naujus geopolitinius kontekstus jos mus gali nublokšti. Kaip tik ketvirtadienį Delfi portale pasirodė dviejų buvusių Laisvės radijo lietuviškosios redakcijos, kuriai vadovavo Kęstutis Girnius, bendradarbių Valentino Mitės ir Virgio Valentinavičiaus straipsniai ta pačia tema.

V. Mitė aiškina, kad pastarojo meto mūsų užsienio politikos „perkrova“ ir „modernizavimas“, perorientuojant vektorius nuo JAV  Rusijos ir Baltarusijos kryptimi, mūsų valstybei nieko gera nežada. Premjero patarėjas V. Valentinavičius kalba visiškai priešingus dalykus, kad dabartinė užsienio politika ima vaduotis nuo tuščiavidurės V. Adamkaus ir jį supusių „valstybininkų“ retorikos, kuri buvusi gera priedanga įsigalėti Lietuvoje energetinėms Rusijos monopolijoms. Kaip tad suprasti tokius radikalius dviejų buvusių bendradarbių (gal ir bendraminčių) požiūrių skirtumus?

Kur glūdi nesutarimų esmė?

Mano galva atsakymas į šį klausimą yra visiškai čia pat, bet atsakyti į jį kol kas neįmanoma, nors nujausti, ką visa tai reiškia, galima. Atsakymo reikėtų ieškoti mūsų Prezidentūroje, realiai formuojančioje valstybės užsienio politiką. V. Mitė pažeria daug priekaištų Prezidentei, kad toji visai be reikalo ir aiškių motyvų inicijavo CŽV galimai egzistavusių kalėjimų tyrimą, kad arogantiškai atsisakė vykti į Prahą susitikti su Baracku Obama, kad nesibodi peržengti moralinių imperatyvų, bendraudama su nedemokratiškais kaimyninių valstybių režimais ir jų lyderiais. Virgis Valentinavičius būtent šiuos argumentus priskiria „valstybininkų“ Mečio Laurinkaus ir Albino Januškos diskursams, kurie, beje, uoliai buvo tiražuojami didžiausiame mūsų dienraštyje „Visos mūsų mintys“, stengiantis menkinti populiariausio valstybės asmens reitingus.

Bet V. Valentinavičius kalba ne apie Prezidentės, o apie premjero laimėjimus, nors tasai darė ir ne visai tai, kas partijos rinkimų programoje buvo parašyta, o dažniau dantis sukandęs vykdė tai, ko geidavo Prezidentė. Viešojoje erdvėje įtampos žiežirbos tarp Dalios Grybauskaitės ir Andriaus Kubiliaus iki šiol tarytum ir nekibirkščiavo. Prezidentė tikindavo, kad vis dar nemato pamainos vidutiniškai dirbančiai Vyriausybei, tačiau lakoniškai pridurdavo ir mįslingą mintį, kad reikia dirbti, o ne kalbėti. Aišku, A. Kubilius viešojoje erdvėje kalba ne taip jau mažai, tikrai daugiau nei Dalia Grybauskaitė, tačiau pusantrų metų kartoja vis tą pačią mantrą apie biudžeto surinkimą. O va Prezidentė dirba kaip darboholikė, bet apie savo darbą tautai papasakoti retai pasivargina. Gerai, kad turi galvotą ir gabų atstovą spaudai Liną Balsį, kuris bent keliais aptakiais sakiniais šį bei tą pasako, kas ten toje mūsų Prezidentūroje vyksta. O kai prabyla savo trumpais kapotais sakiniais Prezidentė, tai jau lauk netikėtumų.

Paskutiniai Prezidentės minties viražai ne juokais privertė suklusti. Prieš kelias dienas ji pasakė mintį, kad Seimo valdančiąją koaliciją reikia plėsti, nes toks jėgų balansas neleidžia produktyviai institucijai dirbti, tačiau kokiu būdu tą aritmetinį veiksmą koalicija turėtų padaryti, Prezidentė nepaaiškino. Prasidėjo spėlionės ir dėlionės, ką Prezidentė turėjo galvoje. Po kelių dienų jau išgirstame visai priešingos direkcijos mintį, kad aplinkos apsaugos ministras Gediminas Kazlauskas yra niekam tikęs ir turėtų apsispręsti. Visa Lietuva mato, jog ministras sėdi ne savo rogėse, kad jo kuruojama zona yra vos ne didžiausias Europos šiukšlynas, kur atliekų perdirbama vos 5 procentai, kai „atsilikusioje“ Latvijoje – apie 30. Tačiau motyvas priekaištauti ministrui  tikriausiai glūdi kitur, juk ne ką geresnis ministras buvo R. Vilkaitis, nieko ypatingo nepavyksta nuveikti ir D. Kreiviui, tačiau su jais taip tiesiai šviesiai nebuvo šnekama. 

Šiuo ekscentrišku demaršu Prezidentė sukuria labai nepavydėtiną situaciją visai valdančiajai koalicijai. A. Valinskas su savo ąžuoliniais prisikėlėliais kol kas yra tas šiaudas, už kurio iliuzoriška koalicija dar laikosi, nors jau ir nebevadina savęs daugumos koalicija. Ir jis su savo kompanija gavo gerą progą pradėti  naują politinį šantažą A. Kubiliui ir eilinį pasišaipymą iš Prezidentės. Dalios Grybauskaitės patarėjai negalėjo to nepastebėti.

Taigi, scenarijus, per vasarą subrandintas Prezidentūroje, gali būti ir visai kitas. Neatmesčiau galimybės, kad šį rudenį įtampa tarp Prezidentės ir premjero ims augti ir pasibaigti rimta politine suirute. Į kurią pusę valstybės politiniai reikalai pakryps, nenuspėtų net Delfų orakulai, nes mūsų Prezidentė kol kas tautai yra neįmenama mįslė. Iš to rebuso ir kyla tokios radikaliai priešingos mūsų realybės interpretacijos, kai nebesusišneka ir panašių pažiūrų žmonės. Matyt, atėjo laikas kažką iš naujo „perkrauti“. Pradžiai užtektų pakeisti šnekėjimo toną ir būdą, ieškant susišnekėjimo bendrų zonų.