Kalbėdamas savo mokiniams ir miniai, Jėzus pasakė palyginimą:

„Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkrinta į duobę?! Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas, Kodėl gi matai krislą brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?

Ir kaip gali sakyti broliui: 'Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies',– pats nematydamas savo akyje rąsto?!

Veidmainy, pirmiau išsiritink rąstą iš savo akies, o tada matysi, kaip iš brolio akies išimti krislelį“.

Kiti skaitiniai: 1 Kor 9, 16-19; Ps 83

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis

Ar gali aklas vesti aklą?

Štai pagrindinė šiandienės žodžio liturgijos žinia, mus pasiekianti klausimo forma. Ir tai labai svarbu. Svarbu asmeniškai ieškant Dievo, užčiuopiant Jo aiškų buvimą Bažnyčios gyvenime ir laiko ženkluose, apie kuriuos pabrėžtinai kalbėjo Jonas Paulius II.

Ar galiu Tau padėti melstis, jei aš pats nesimeldžiu, o esu kunigas? Ar galiu padėti atrasti adoracijos prasmę ir panirimo susitikime galimybę, jei man tai tik knygose sutikta tikrovė?

Ar galiu mokykloje skelbti Jėzų, jei aš pats jo neieškau, nebendrauju su juo?

Štai ką mums atveria šis svarbus evangelinis klausimas. Dar kartą užkabina tikėjimo liudijimo temą – skaudulį, nes tikrai tarp mūsų daug ir gerai kalbančių, tik kiek yra gyvenančių tuo, ką skelbiame? Čia nekalbu apie tobulumą, nes sakoma, kad palaimintas žmogus, kuris nesutinka žemėje šventojo. Šventojo, kuris pats save tokiu laiko.

Šiuo laiku Bažnyčiai tenkantys išbandymai, tai drauge galimybė pradėti praregėti, pradėti gyvai tikėti Jėzumi Kristumi, o ne tik viską slėpti po simboliniu, dažnai poetiniu simbolizmu.

Ir štai šiandienis klausimas provokuoja realiai krikščionybei, kur darbai, tikėjimo darbai, ir pati tikėjimo raiška, eitų prieš žodžius, kad būdami pripildyti Kristaus šviesos gebėtume vesti akluosius į praregėjimą ir nepražudyti.

Tik tada, kai patys regime.

Bernardinai.lt