Rusų mąstytojas Sergejus Averincevas (1937–2004) buvo vienas garsiausių XX amžiaus antrosios pusės kultūrologų ir krikščioniškosios tradicijos tyrinėtojų ne tik Rusijoje, bet ir visoje Europoje. S. Averincevas ne kartą lankėsi Lietuvoje, buvo tikras mūsų valstybės bičiulis, aktyviai rėmė Nepriklausomybės atkūrimą. Jo tekstas, nors ir glaudžiai susijęs su Rusijos kultūros istorija, neabejotinai aktualus ir pokomunistinei Lietuvai. Ugdyti jaunus žmones, perteikti jiems vertybes, supažindinti su tradicijos svarba – tai, pasak S. Averincevo, yra didvyriškas ėjimas per pavojingą minų lauką. Tačiau tai kartu yra kiekvieno krikščionio pareiga.

Kolektyvinė Alzhaimerio liga – istorinės atminties praradimas

Visiškai akivaizdu tai, kad religinės ir kultūrinės tradicijos perteikimas šeimoje ir mokykloje susiduria su didžiuliais sunkumais. Taip yra ne tik pas mus, „posovietinėse“ ergo „poateistinėse“ visuomenėse. Kartų santykiai šioje ašarų pakalnėje niekada nebuvo idiliški, tačiau tokių aštrių prieštaravimų tarp pasaulio kultūros paveldo ir jaunimo subkultūrų dar nebuvo. Nuoširdžiai ir visomis išgalėmis stengiuosi įveikti totalitarinę praeitį, tačiau ne kartą buvau priverstas atkreipti dėmesį į tai, kad ne tik Rusijoje, bet ir visoje Europoje toks praeities įveikimo imperatyvas labai dažnai paverčiamas įrankiu ne tik norint suvesti sąskaitas su vyresniąja karta, bet ir visiškai atsisakyti istorinės atminties.

Pavyzdžiui, Austrijoje siekdamos galutinai išsivaduoti iš nacistinės praeities visuomenės informavimo priemonės yra linkusios Mozartą bei Beethoveną nustumti į šalį ir propaguoti sunkųjį roką. Visa kita muzika įvardijama kaip autoritarinė, totalitarinė, represyvi.

Įdomu, jog dabartinėje kolektyvinės Alzhaimerio ligos (t. y. istorinės atminties praradimo) situacijoje šiuolaikinis ultranacionalizmas paradoksaliai dera su šiuolaikiniu ultraliberalizmu ir ultraglobalizmu. Pastariesiems istorinė atmintis yra kliūtis perauklėti žmoniją, ištrinant visas nacionalinių kultūrinių tapatybių bei viso couleur local „disneilandizacija“, o šiuolaikinis šovinizmas siekia kurti savo mitus jau nebesistengdamas, kaip tai buvo daroma anksčiau, bent išoriškai juos harmonizuoti su žinomais istoriniais faktais. Gyvename visiško ir atviro „tinka viskas“ situacijoje.

Proto svarba tikėjimui

Pasaulyje, kuris orientuojasi į „įtarpintą informaciją“, dingsta jautrumas niuansams, atspalviams. Religijos srityje tai atveria kelią kvailiausiems dviejų kraštutinumų pavidalams, kurie tarpusavyje susiję paradoksaliais saitais, – fundamentalizmui ir lėkštam sekuliarizmui, kuris susijęs su lėkščiausiu ultraliberalizmu, netgi neneigiančiu tikėjimo, o paprasčiausiai atsisakančiu žiūrėti į jo pusę.

Galima kalbėti apie staigų susidomėjimo religine filosofija kritimą. Pateiksiu pavyzdį ne iš krikščioniškos sferos. Atsimenu, kai lankydamasis Izraelyje 1988 metais bandžiau pokalbyje paminėti žymaus žydų filosofo Martyno Buberio vardą, susidūriau su radikaliai neigiama reakcija. Rabinams ir fundamentalistams M. Buberis yra ateistas rašytojas, sekuliaraus filosofavimo meistras, apskritai neturintis teisės vadintis judėjumi, o sekuliariai inteligentijai jis yra religingas nuobodybė, kurį norisi kuo greičiau pamiršti. Rusijoje toks pats likimas laukia Vladimiro Solovjovo. Akivaizdu, kad religinė filosofija yra savo pavojų turinti sfera ir natūralu, jog nuo stačiatikiškos tradicijos nukrypstančios tezės susilaukia griežtos kritikos. Tačiau pats religijos filosofijos principas, kad ir kokių pavojų kiekvieną akimirką jis keltų, būtinas, idant būtų išpuoselėta kalba, kuria tikėjimas kalbėtų su dabartimi, ir mes galėtume kelti klausimų tikėjimui. Pagaliau, kad ir kokių priekaištų turėtume Vladimirui Solovjovui, Nikolajui Berdiajevui, tėvui Pavelui Florenskiui ar tėvui Sergijui Bulgakovui, turime pripažinti, jog šie mąstytojai stengėsi kalbėti savo laikui, ir jų darbai daugelį atvedė prie tikėjimo. Kita vertus, tai buvo žmonės, kurie įrodė, kad, kai jų intelektualinė aplinka, o paskui masės atsitraukia nuo tikėjimo, jie kartu masiškai nuo jo neatsitraukia, neina paskui savo kolegas ir masę. Tikinčio žmogaus sugebėjimas sekti apaštalo Pauliaus žodžiais „nepataikaukite savo amžiui“ – labai svarbus bruožas.

Bet kuriuo atveju elementarus realizmas draudžia mums tikėjimo išlikimo ir atgimimo stebuklą suvokti kaip sėkmingą grįžimą prie senųjų laikų pagrindų, o tikėjimo perteikimo uždavinį suprasti taip, tarsi tradicinis krikščioniškos tautos vaizdinys nebūtų patyręs griaunamų smūgių. Tarsi mūsų tikėjimo pirmtakai prieš aštuonis dešimtmečius būtų neregėję masinio pasitraukimo nuo tikėjimo, kuris buvo išpranašautas Joano Kronštatiečio ir kitų šventų pranašų. Vien jau racionaliai svarstant, toks sugrįžimas pas mus neįmanomas.

Tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių kankinių ir išpažinėjų, šimtai tūkstančių tikinčiųjų, kurie gyveno ne taip drąsiai reikšdami savo tikėjimą kaip kankiniai ar išpažinėjai, bet neišdavę savo tikėjimo – didžiulis džiaugsmas. Tačiau atsitraukusiųjų skaičius skaičiuojamas milijonais, ir verta susimąstyti, kaip lengvai žmonės atsitraukdavo nuo tikėjimo, tarsi kiekvienas asmeniškai būtų niekuo dėtas – „kaip visi, taip ir aš“.

Šiandien vėl gali atrodyti, kad principas „kaip visi, taip ir aš“ yra naudingas tikėjimui, bet tai pavojinga iliuzija. Aišku, negalima nesidžiaugti, kad tie tėvai, kurie anksčiau aktyviai ar bent pasyviai priėmė karingojo ateizmo doktriną, dažnai nesugebėdavo jos sėkmingai įdiegti savo vaikams, ir dabar, dėkui Dievui, šie jiems patiems padeda rasti kelią į Bažnyčią, – tegu priima Viešpats jų atgailą.

Tačiau jų tuometinės ateistinės pozicijos bejėgiškumas prieš jų pačių vaikus – sociopsichologiniu požiūriu – dalis bendros panoramos, kurios ypatybė – tai, jog beveik niekas nebepaveldima iš tėvų, kaip tai buvo anksčiau. Taip pat mes neturime pamiršti, kaip trapu ir permaininga mūsų laikais netgi tai, kas atrodė nepajudinama ir klostėsi šimtmečius ar net tūkstantmečius.

Tie, kurie kartu su Fiodoru Dostojevskiu tikėjo rusų tautos misija būti tauta – tikėjimo nešėja, masinė ankstyvųjų sovietinių metų apostazė (atsitraukimas nuo tikėjimo) buvo tragiškas didžiulę nuostabą keliantis dalykas. Tačiau ir visai priešingas įvykis – sovietų valdžios griuvimas – taip pat buvo netikėtas. Iš dalies net ir tiems, kurie to troško, nekalbant apie ekspertus, vadinamuosius sovietologus. Tai verčia ir trečiojo tūkstantmečio pradžioje atsisakyti klaidingo tikrumo ir nusiteikti laukti kažko netikėto.

Vargu ar istorija daro žmoniją išmintingesnę, tačiau tikrai suteikia daugiau patirties.

Kultūra ir radikalizmas

Vargu ar istorija daro žmoniją išmintingesnę, tačiau tikrai suteikia daugiau patirties. Tai reiškia, kad giluminiuose pasąmonės kloduose net ir tie, kurie tik šiandien ateina į gyvenimą ir sąmonės lygiu labai mažai ką žino apie praeitį, išlaiko pasąmonėje nusivylimų, nesėkmių, frustracijų atmintį. Būtent tokia atmintis, kurią galima pajausti kalbos intonacijose, įžvelgti akyse, skiria šiandien europiečius, ypač austrus ir vokiečius, turinčius hitlerizmo patirtį, iš dalies ir britus, patyrusius imperijos byrėjimą, nuo naivesnių amerikiečių.

Taip pat ir mes negalime nejausti praeities pėdsako. Staigūs tos pačios liaudies nuotaikų svyravimai, kai dar 1914 metais net opozicionieriai studentai, apimti patriotizmo, ėjo į monarchistines demonstracijas. O kai 1917-aisiais monarchija griuvo, neatsirado pakankamai jos gynėjų, greitai suliepsnojo ir taip pat greitai užgeso meilė Kerenskiui, o paskui santvarka, kurios greitos griūties laukta, išsilaikė net 75 metus ir sunyko tada, kai niekas to nesitikėjo. Ar visi šie posūkiai gali praeiti be pėdsako? Skepticizmas kaupiasi ir pasireiškia vis agresyviau, jo akivaizdoje įtikinėjimo gestai taip pat griežtėja – abipusis griežtumas tampa pavojinga simetrija.

Paradoksalu tai, kad dviejų jėgų – patetiškos indoktrinacijos bei kritiškumo, dekonstruktyvizmo – tarpusavio priešiškumas pastaraisiais amžiais realiai skatino tik abiejų pozicijų radikalėjimą. Tai gana dramatiška, ir šią tendenciją netgi galima vadinti neįvardijamu šiandienos kultūrinio gyvenimo dėsniu.

Žmonės nenori nihilizmo, todėl puola prie pačių keisčiausių doktrinų. Jie nenori įvairių doktrinų, ir visko neigimo įkarštis dar sustiprėja. Idant būtų aišku, apie ką kalbu, pateiksiu kelis pavyzdžius.

Didesnio propagandos poreikio nebuvo, kol viešpatavo naiviai autoritarinis požiūris, pasak pavaldinio, elgesys (taip pat ir karo metu) yra sąlygotas priesaikos, kurią jis davė savo valdovui. Tik tada, kai šį požiūrį sugraužė kritika, atsirado būtinybė motyvuoti karį, sistemiškai juodinant priešišką valstybę, tautą, kultūrą ir priešų tautos kalbą. Naujosios paradigmos įsitvirtina palengva. Maskvos generalgubernatorius Rostopčinas jau 1812 metais praktikavo totalią antiprancūzišką propagandą, bet apskritai tai dar buvo išimtis. „Uzurpatorius“ Napoleonas galėjo būti laikomas kaltu tradicinio monarchizmo požiūriu, liberalesnis požiūris galėjo kaltinti jį už tautų pavergimą, tačiau ši jo kaltė nepersidavė „Grand Armee“ atstovams. Neatsitiktinai rusų karvedys Bagrationas prieš pat savo žūtį Borodino mūšio lauke spėjo garsiai pagirti priešus – be baimės puolančius prancūzus: „Bravo, bravo!“

Tačiau kai kritika sugriauna monarchistinę paradigmą, ją pakeičia nacionalizmas, reikalaujantis priešiškumo kitoms tautoms. 1914 metais iškiliausi Europos protai plačiai aptarinėjo tariamus įrodymus to, kad visa filosofija, literatūra, muzika, visa kultūra, kurią puoselėja priešininkų pusė, jau kelis amžius yra užsikrėtusi tam tikru blogiu; kuriant tokį diskursą dalyvavo ir tokie protingi žmonės kaip Thomas Mannas, ir tokie nuoširdūs krikščionys kaip Gilbertas Chestertonas bei Charles Peguy. Rusų filosofas Vladimiras Ernas, neeilinio sąžiningumo žmogus, blogųjų prūsų karinės mašinos savybių ištakas įžvelgia… Kanto filosofijoje („Nuo Kanto prie Krupo“).

Mūsų laikų krikščioniškam mokymui reikia tvirtos sąjungos su intelektualinio sąžiningumo principais, kurie remiasi atsakingu ir niuansuotu mąstymu…

Kritika įsisiūbuoja, ir jos taikiniu tampa net ir klasikinis nacionalizmas, o tos kritikos atatranka – totalitarinės sistemos, tiek nacistinis rasizmas, tiek bolševikų klasių doktrina, kurios galutinai absoliutizavo ir mistifikavo dalijimą į „mūsiškius“ ir „priešus“. Kuo agresyvesnė ir nihilistiškesnė kritika, tuo labiau ji skatina įžūlesnę bei prievartinę indoktrinaciją, ir atvirkščiai.

Taip išugdomas žmogaus tipas, su kuriuo labai sunku dirbti sveikam krikščioniškam mokymui, nes švytuojama tarp skepticizmo ir lengvatikystės. Kaip kadaise tvirtino G. Chestertonas, „tas, kuris netiki niekuo, yra pasirengęs patikėti bet kuo“.

Intelektualinio sąžiningumo svarba

Aš manau, kad mūsų laikų krikščioniškam mokymui reikia tvirtos sąjungos su intelektualinio sąžiningumo principais, kurie remiasi atsakingu ir niuansuotu mąstymu, skatinančiu nuolankumą be nuolankumo gestų ir saiko jausmą, apribojantį agresyvią retoriką. Atrodytų – intelektualinis sąžiningumas – tai pasaulietinė dorybė. Tačiau neatsitiktinai dauguma Bažnyčios tėvų rašė apie tai, kad kelias į Bažnyčią ir kelias į Atėnų filosofines mokyklas dažnai susikerta. Svarbiausia, kad tiesos nebūtų perteikiamos kaip šūkiai, kuriuos reikia skanduoti choru. Labai svarbu mokyti aiškiai mąstyti, juolab, kad mūsų tikėjimas, skirtingai nuo kitų religijų, pavyzdžiui, islamo, neįmanomas be gyvos atspalvių pajautos.

Kai, pavyzdžiui, budistas sako, jog santuoka – tai blogis, tokioje tezėje nėra atspalvių. Kai judėjas ar musulmonas sako, kad santuoka yra kiekvieno žmogaus pareiga, tai taip pat neturi atspalvių. Tačiau, kai mes sakome, jog skaistybė ar celibatas yra aukščiausi žmogaus pašaukimai, tai nereiškia, jog jie vertingesni už santuoką. Paradoksalu, bet šiuo atveju vieno išaukštinimas nereiškia kito nuvertinimo. Tai tik parodo, kiek mūsų tikėjime niuansų, kokia sudėtinga jo sintaksė.

Pavojus tas, kad šiandien žmonės, veikiami televizijos ir panašių auklėtojų, nustoja rašyti kabliataškį ir panašius skyrybos ženklus, suteikiančius patikslinimo, atspalvių galimybę, vis rečiau sakomos frazės, kurių viduryje būtų „bet“. Sugebėjimas matyti atspalvius turi būti ugdomas iš naujo. Toks ugdymas kartu yra it mūsų kultūros imperatyvas ir mūsų tikėjimo perdavimo būtina sąlyga. Man mūsų ir, pavyzdžiui, musulmonų tikėjimo skirtumo simbolis yra tas, kad stačiatikių cerkvėje tiesios linijos su pusrutuliu sudaro apsidę. Kai musulmonai užėmė Balkanus ir perdarė bažnyčias į mečetes, jie pirmiausia nukirsdavo apsidę, buvusias formas paversdami stačiakampiais. Kai musulmonas sako Allah Akbar (Dievas yra didis), tai iš esmės tautologija. Tačiau, kai mes sakome Dievo gimdytoja, atsiveria įtampa ir sudėtingos prasmės. Dėkui Dievui, mūsų tikėjimas yra paprastas ta prasme, kuria paprastumas reiškia grynumą. Ta prasme, kuria jis gali būti perteiktas vaikui ar paprastam žmogui. Tačiau tikrai ne ta paprasta supaprastinimo prasme, kurią kažkada propagavo Levas Tolstojus…

Man atrodo, kad labai svarbu auklėtojams patiems sujungti tvirtumą su nesupaprastintu žvilgsniu. Dabartinė civilizacijos būklė sudaro visas supaprastinimo galimybes (turiu galvoje ultraliberalizmo ideologiją). Kita vertus, tai pasaulis, kuris vadinasi liberalus, tačiau nepalieka vietos daugeliui dalykų. Kalbėdamiesi su dabartinių laikų jaunimu, iš pradžių turime susimąstyti, kiek ir kur mes galime nusileisti jaunimo nuostatai, šiuolaikinei civilizacijos būklei, kartu nenusidėdami savo sąžinei, kai nesutikdami paprasčiausiai remiamės savo skoniu ir kartu privalome tvirtai žinoti, kur mes niekada ir nė už ką negalime atsitraukti. Tačiau visas nuolaidas, kurias mūsų tikėjimas ir sąžinė leidžia padaryti, turime padaryti nelaukdami, kol jas mus privers padaryti ir vėliau manys, kad atsitraukėme iš silpnumo.

Man taip pat atrodo, kad labai svarbus ir apleistas dalykas, perteikiant krikščionišką sąmonę jaunajai kartai, – gyvas krikščioniško pasaulio vienybės jausmas. Pernelyg dažnai krikščioniškos (ypač stačiatikiškos) tapatybės siejamos su nacionaliniais ypatumais ir išsigimsta į bažnytinių – politinių smulkmenų interesus. Tačiau visais laikais, o ypač šiandien, svarbu būti vienybėje su visu stačiatikių pasauliu.

Bažnyčios Tradicija ir religinis folkloras

Mano galva, didelė problema, susijusi ne vien su religiniu auklėjimu šeimoje ar mokykloje, bet ir pamokslais, krikščioniška literatūra didesniam skaitytojų skaičiui, iki šiol išlieka teisingas tonas ir santykis su tam tikrais Senojo Testamento siužetais. Mums griežtai įsakyta nebūti vaikais protu, bet būti protu subrendusiais (1 Kor 14, 20); tikinčiam žmogui labai svarbu kartą ir visiems laikams suprasti skirtumą tarp Tradicijos autoriteto tikėjimo klausimais ir liaudies tradicijų.

Pavojus puola iš dviejų skirtingų pusių. Viena vertus, labiau išprususieji privalo stengtis išaiškinti mažiau išprususiems, jog tikėjimas neįpareigoja priimti kiekvienos religinio folkloro detalės kaip neginčijamos tiesos. Tai būtina siekiant nevesti žmonių į gundymą, nepaversti tikėjimo pajuokos objektu ir kartu aiškiau suprasti neperžengiamą ribą tikrųjų tikėjimo tiesų, kurių negalima atsisakyti, išlaikant ištikimybę tikėjimui. Naudinga, kad tikintieji išmoktų gyvai jausti skirtumą tarp šykščių ir nedaugžodžiaujančių kanoninių Evangelijų liudijimų, kurie dažnai būna paslaptingi bei sunkiai suvokiami, kaip kad būdinga gyvenimo tiesai, ir dekoratyvių apokrifinių tekstų bei legendų jausmingumo, iš anksto pritaikyto prie skaitytojų auditorijos lūkesčių.

Sugebėjimas matyti atspalvius turi būti ugdomas iš naujo. Toks ugdymas kartu yra it mūsų kultūros imperatyvas ir mūsų tikėjimo perdavimo būtina sąlyga.

Kita vertus, net pagrįstas tikinčiojo skepticizmas negali būti to paties tembro kaip netikinčiojo reakcija. Skirtingai nuo pastarojo, tikintysis supranta, kad atskiri siužetai senovės pasakojimų, kurie galbūt nėra istoriškai teisingi, gali turėti vertę kaip simboliai, metaforos, pasakėčios, panašiai kaip senovinės ikonos ir freskos. Nors šie dalykai nepriklauso Bažnyčios tradicijai griežtąja prasme, jie priklauso gerbtinai religinės-kultūrinės tradicijos sferai, jų grožis turi dvasinę prasmę. Taip pat egzistuoja ginčytinų atvejų, kai tam tikras siužetas nėra labai tikroviškas, tačiau dėl jo tikrumo ar netikrumo gali egzistuoti įvairių nuomonių.

Mano įsitikinimu, tas, kuris perteikia tikėjimo paveldą, ar tai būtų vyriausiasis šeimoje, ar tikybos mokytojas, ar pamokslininkas bažnyčioje, ar krikščioniškos knygos autorius, turi išmokti sakyti: „Yra ir toks pasakojimas…“, „mūsų protėviai tikėjo, kad…“ Jis turi sugebėti perpasakoti tuos pasakojimus taip, kad klausytojas ar skaitytojas jaustų, jog jie perteikiami ne tam, kad būtų priimti kaip Tikėjimo išpažinimo dalis, bet tam, kad padėtų pagauti tarsi pasakėčioje tam tikrą prasmę, pasidžiaugti gėlės, kuria kažkada buvo puoštas tikėjimo altorius, grožiu, ir kartu nesupainioti šios gėlės su pačiu altoriumi. Mano galva, čia labai naudinga prisiminti ikonos (atvaizdo) teologiją. Nevalia supainioti atvaizdo su Pirmavaizdžiu, kartu nenusižengiant Dekalogo, kuris griežtai draudžia stabmeldystę, priesakui. Tačiau nevalia taip pat nerodyti deramos pagarbos atvaizdui, kartu neįžeidžiant paties Pirmavaizdžio.

Parengė Andrius Navickas