Recenziją taip pat norėjosi pavadinti: „Netikrumo pinklėse“ arba „Paauglystės krizė“, arba išraityti dar kokią banalią frazę, kuri lyg ir pretenduotų į giliamintę įžvalgą, bet iš esmės nieko nauja nepasakytų. Nes ką galima pasakyti apie debiutinį Sauliaus Drungos filmą „Anarchija Žirmūnuose“? Dar kartą parypauti apie lietuviško vaidybinio kino bėdas bei neįgalumą? Su ciniška piktdžiuga paviešinti aktyviai reklamuoto, o vėliau trejiems metams produkcijoje įstrigusio filmo nesėkmes? Pabandyti atrasti „šviesos spindulį tamsos karalystėje“ ir naiviai įtikinėti publiką, t.y. skaitytojus, „kad viskas ne taip jau ir blogai“? Ar tiesiog apsibrėžti it nuo piktųjų dvasių saugojantį apskritimą, pasiunčiant smalsuolius kuo toliau: „Atstokit, nelįskit, galiu rašyti apie ką tik norite, tik ne apie lietuvišką kiną, o ypač tą, kuris paradoksaliai paneigia pats save.“

Jau po 2006 metais paskelbto, viešųjų ryšių akcija tapusio ir netrukus subliuškusio „Kino Manifesto“, žadėjusio pakeisti mūsų nelaimingo kinematografo likimą, nebesinori tikėti jokiais „maištininkais“ nei „anarchistais“, teigiančiais, jog „lietuviško kino nėra“ ir leidžiančiais suprasti, kad jis (kinas, kas gi daugiau?) užgims kartu su postringauti nesibodinčiais talentais. Nors šį kartą kalbos ir su jomis susiję lūkesčiai prasidėjo po to, kai Sauliaus Drungos scenarijus „Anarchija Žirmūnuose“ buvo apdovanotas Europos Komisijos „Media“ programos „Naujojo talento prizu“ („New Talent Award“). Apdovanojimas įteiktas tarptautiniame Kanų kino festivalyje. O Kanai, pasirodo, lengvai apsuka galvas... Ir, turėjęs būti „įžūlus“ filmas „apie sujauktą dabartinę lietuvišką realybę“, pagal Merfio ar panašius dėsnius, ilgai lauktos premjeros dieną pasirodė kaip lėkštas, mėgėjiškai sukurptas darbelis, kuriame tarsi užgriebiamos aktualios nūdienos temos: susvetimėjimas, meilės, o ir savo vietos dideliame mieste paieškos, absoliutus chaosas vertybių sistemoje, sudėtingi visais laikais žmonių tarpusavio santykiai, tačiau tos paieškos taip reikšmingai akcentuojamos su kiekvienu lėtai tariamu žodžiu ar dar prasmingesniu nutylėjimu, kad nuo tų visų itin prasmingų prasmių galiausiai norisi slėptis po kėde.

Filmui kaip ir jo tematikai apibūdinti tiktų angliškas žodelis „fake“, reiškiantis klastotę, apsimetimą, imitaciją. Netikra visų pirma pati „anarchija“, naudojama savo silpnumui, problemoms maskuoti, o tuo pat metu leidžianti lengvai manipuliuoti kitais – naivesniais ir nepatyrusiais. Būtent tokia yra žydraakė geltonplaukė Vilė (aktorė Toma Vaškevičiūtė), atidardanti traukiniu iš kažkurio Lietuvos pakraščio į sostinę studijuoti ir laimės ieškoti. Mažomis gėlytėmis išmarginta suknelė, išgąsdinto žvėrelio žvilgsnis, du dideli krepšiai rankose, - detalės itin tiksliai iliustruoja merginos statusą, būseną. Ji svetima mieste, kur žmonės nepažįsta vienas kito, o jos kaimietiškos lauktuvės - stiklainiai naminės uogienės – niekam nereikalingos ir sukelia tik ironišką šypsnį.

Pagal tradicinius dramaturgijos principus Vilė jau filmo užuomazgoje pamato anarchizmo simbolius, kurie, veiksmui nuosekliai vystantis, ištraukia ją iš saugaus, bet nedraugiškai laikino tetos (aktorė Jūratė Onaitytė) prieglobsčio į sovietinės statybos daugiabučių blokus – Žirmūnus. Konkrečią vietą identifikuoti padeda ne tik pati aplinka, bet ir iš arti parodomas troleibuso stotelės ženklas su rajono užrašu bei kartkartėmis įterpiami planai iš paukščio skrydžio. Planai pakartojami, sudėliojami taip, kad nekiltų jokių klausimų. Tarsi režisierius nepasitikėtų itin užmaršiu ir neįmantraus siužeto vingiuose nesusigaudančiu žiūrovu.

Kas tokia nauja Vilės pažįstama, šeimininkė ir globėja Sandra (aktorė Severija Janušauskaitė) taip pat aiškiau nei aišku. Ji – vaikų namuose užaugusi „anarchistė“, gyvenanti pagal savas taisykles, kovojanti su skustagalviais niekšeliais ir turinti potraukį moterims. Jos šukuosena berniukiška, o judesiai pabrėžtinai vyriški. Į ką išsivystys keista merginų draugystė, darosi savaime suprantama. Psichologinė motyvacija schematiška, atsaini, charakteriai nesivysto, o talentingos aktorės įkūnija tipažus: „naivios mergelės“, „aršios lesbietės“, „vienišos tetos“. Plokščia, negyva, netikra. Tiesa, „naivi mergelė“ susipranta pasidomėti, kas gi yra ta anarchija. Pasivažinėjimas naktį vogtu automobiliu? Grupuotė, jungianti ir sauganti tuos, kurių varduose yra bent viena raidė „A“? „Bardakas“, apėmęs Lietuvą, iš kurio tūkstančiai bėga į Londoną ar ten, kur akys mato? Kriminalistų priedanga? O gal paprasčiausias paaugliškas žaidimas, kada taip norisi būti kažkuo ypatingam ir svarbiam, bet kažkaip nelabai išeina... Belieka apsimesti. Teigti savo pranašumą, kvailinant kitus. Šiuo aspektu „Anarchija Žirmūnuose“ pataiko tiesiai į dešimtuką. Kaip kitaip adekvačiai perteikti tą „nepagražintą“ pseudovertybių, sufalsifikuotų jausmų bei idėjų pasaulį, jei ne imituojant? Tuos, kurie žino, ką daro, ir daro, beje, profesionaliai. Tikintis, kad pagal Molotovo kokteilio receptūrą į vieną mišinį suplakti melodramos, detektyvo, bičiulių filmo ir juodojo humoro komedijos (?) žanriniai atributai galų gale sprogs, „nepalikdami abejingų“, tik mišinys, kitaip nei rodoma filme, nesprogsta. Sėdi žmogus salėje, lauki, - taip lietuviškai kantriai, o sprogimo kaip nėra, taip nėra. Ar ne ironiška?