Tęsdami arkivyskupo Gianfranco Ravasi, biblisto ir teologo, maldų ciklą, pristatome lietuvių kilmės lenkų poeto Adomo Mickevičiaus maldą.

Malda gali būti įvairi – nuo iškilmingo bendruomenės choro atliekamo šlovinimo, padėkos iki tylaus asmeninio šnabždesio, Dievo malonės prašymo, atgailos ašarų. Tai ir šlovinimas, kuris kyla iš visos žemės pakraščių Dievo link kaip kosminis kūrinijos himnas, kuriuo kūriniai kreipiasi į savo Kūrėją; ir bendra liturginio susirinkimo malda – bet kurią religiją išpažįstanti bendruomenė jaučia poreikį vienytis, kad kartu giedotų šlovės giesmes savo Viešpačiui. Kiekvieno skausmai ir džiaugsmai tampa bendro tikėjimo alsavimu. Jėzus pats pažadėjo, kad „jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 19–20).

Tačiau taip pat svarbi ir asmeninė malda, tariama slaptoje, intymume, tyloje, nakčia, būtent kaip patarė Jėzus: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. “ (Mt 6, 6). Tokia ir šiandienos malda, kurią pristatome. Ją parašė vienas mėgstamiausių romantinių lietuvių ir lenkų poetų. Tai Adomas Mickevičius, gimęs 1798 m. Zaosėje, vėliau pasitraukęs į Italiją 1848 m. ir miręs Konstantinopolyje 1855 m.

Į tave kreipiuosi, į tave, kuris valdai dangus
ir esi įsikūręs mano širdyje.
Kai vidurnaktis viską apgaubia,
o budi tik sąžinė ir atgaila,
tuomet aš į tave kreipiuosi.
Į tave kreipiuosi, tačiau neturiu žodžių tau,
nes tavo mintis jau girdi manąsias:
didingas esi tu, Viešpatie, ir arti manęs,
Dangaus valdove, nukryžiuotas mano širdyje.
Net jei pasaulio draugai mano, kad esu ramus,
aš slepiu nuo jų akių savo audringą sielą,
šaltį savo puikybės rūbo iš rūko ir žaibų.
Tik nakties ramybėje mano uraganas nurimsta
ir, pavirtęs mano ašaromis, jis tyliai
išteka prie tavo kojų.

Dažnai neįsivaizduojame, kas slepiasi po daugelio žmonių išore. Ten ir gynyba, ir gėda, ir veidmainystė vietoje nuoširdumo. Tačiau Dievo akivaizdoje, asmeninėje maldoje, savigyna turi pasiduoti, Jam žmogus turi patikėti save visą. „Tu tik, didis gydytojau, kuris matai ir žinai, – meldėsi Mickevičius, – koks yra didis mano blogis, tu nepasibjauri, bet pasigaili.“

Pagal Gianfranco Ravasi knygos „Preghiere. L'ateo e il credente davanti a Dio“ (Mondadori, 2000 Milano) ištrauką parengė D. Žemaitytė

Bernardinai.lt