Eduard Limonov. Nevykėlio dienoraštis. Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius. Kaunas: Kitos knygos, 2010.

Skaitymas labai įtraukė (matyt, ir dėl vykusio vertimo, ir dėl kažkokio išsiilgto natūralizmo). Deja, įpusėjus teko nusivilti – fragmentiškumas, kad ir žavingas, taip ir užantspaudavo šią lektūrą vasaros skaitinių sąraše. Nesakau, kai kurie epizodai tikrai įstabūs (net ir atmetant visą socialinę potekstę ar užtekstę): „Visada buvau vargšas. Patinka būti vargšu – tai meniška ir artistiška – gyventi vargingai – tai gražu. Juk aš, žinot, – estetas. Varge estetizmo nors šakėmis kabink. // Kartais man atrodo, kad valgau olandų natiurmortus. // Žinoma, ne visus, tik tuos, kurie vargingesni. Virtos neskustos šaltos bulvės vienišos saldžiai guli blyškiame lėkštės ovale, šalia padėtas pilkšvas duonos kąsnis, begėdiškai žalias svogūnas ir blizganti druska. Ne poetas ryte surytų juos, ant laikraščio, paskubomis, purvinais nagais. // Ne estetas irgi juos taip surytų.” (p. 38-39) Vis dėlto E. Limonovui toli ligi, tarkime, J. D. Salinger‘io, į kurį jis netikėtai panašus (bravūra, aštriomis houldeniškomis laikysenomis, socialine provokacija). Vien dėl to, kad jo kalba laikraštinė. Nepaisant to, Lietuvoje tikrai rasis šio autoriaus mylėtojų. Irgi mylėčiau, bet dar nesugalvojau, už ką.

Vytautas Rubavičius. Postmodernusis kapitalizmas. Kaunas: Kitos knygos, 2010.

Išsileisti „Kitose knygose” mokslinę monografiją, ir dar tokiu pavadinimu – čia tai bent. Politikos klausimais esu sąmoningai infantili, neturiu jokių pažiūrų – dar blogiau, man patinka jų neturėti. Kai tik pradedu gilintis į kokį nors, tarkime, kapitalizmą, pasidaro taip nežmoniškai nuobodu, kad neapsikentus metu. Vadinas, turbūt neduota. V. Rubavičius aprėpia nemažai šiandieninės visuomenės problemų, ir jo žvilgsnis santūrus, moksliškas, „sausas”, be jokio emocinio santykio. „Daugelis vyresniosios ir viduriniosios kartos kultūros žmonių viešai padejuoja dėl „fejerverkinio” ar „reklaminio” dabartinės kultūros pobūdžio, bet – simptomiška – neužsimenama, kad ta „reklaminė” kultūra yra kertinis kapitalinės vartojimo ekonomikos elementas.” (p. 99) Jis analizuoja reklamą (keista, man toje analizėje iškyla sąsaja su neseniai perskaityta S. Žuko knyga) – ji esą apeliuojanti į šeimą, mat tai kol kas vis dar stipriausias socialinis darinys; tačiau vartojimo plėtrai ji ne itin naudinga. Nagrinėjami konsumizmo mechanizmai – vaikai, pvz., yra imlesni eiliuotai reklamai, o poveikis suaugusiesiems inicijuojamas per kitus spec. efektus; svarbu išmanyti segmentą. Turbūt šitie žavūs knygos momentai ir buvo maloniausi. Perskaičius galvojau – ir kaip galėjo toks įdomus žmogus parašyti tokią neįdomią knygą.

Gintautas Vaitoška. Viskas, ką jums reikia žinoti apie seksą, ir dar daugiau... Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.

Įstabi paantraštė – Woody Alleno dvasioj. Perauganti net švietėjiškas prerogatyvas – argi reikia žinoti daugiau, negu Biblijoje parašyta. Pritrenkiančios iliustracijos – nemėgstu žodžio homofobija, bet šiuo atveju turbūt teks jį pavartoti. Autoritetingas kalbėjimas, kažkodėl susaistytas su religiniu nuolankumu. Ir, be abejo, pretenzija į „teisingą“ krikščioniškos šeimos bei lytinio auklėjimo, grindžiamo vaikų apgaudinėjimo imperatyvu, sampratą. Tiesa, autorius įvedęs gan įdomią, Vydūnui artimą terminiją – vietoj žodžio „lytis“ čia vartojama „gimtis“ ir pan. Kažkodėl dingtelėjo, jog knyga bendraisiais savo turinio vardikliais turėtų būti itin šiltai priimta ir skaitoma neopagonių. Aišku, moralizuojantis matmuo komiškas ir skeptiškesnį skaitytoją gali tik linksminti. Nieko daugiau pasakyti ir negaliu. Atiduokime vaikams ne gandrą (nors gražios mitologijos pačios savaime visiškai nenurašytinos, kol jos dar ligi nuvalkiojimo neeksplotuotos), bet jų tėvus.